Tačiau straipsnelis ne apie tai, koks aš puikus šuns šeimininkas. Bandysiu bent kiek nupasakoti šiek tiek absurdišką situaciją, su kuria susidūriau, kai planavau važiuoti Lietuvos geležinkelių traukiniu su savo augintiniu. Nors jam dar tik 10 mėnesių, tačiau svoris jau yra gerokai perkopęs 20 kilogramų, ką Lietuvos geležinkeliai įvardija, kaip didelį šunį. Taip, sunku su tuo nesutikti – 20 kilogramų, tai nėra mažai. Tad pagal jų taisykles toks šuo turi keliauti štai taip:
1.2. didelius šunis, vienam keleiviui ne daugiau kaip 2, leidžiama vežti:
1.2.1. 1 arba 2 klasės pirmojo vagono, esančio šalia lokomotyvo, nedarbinėje angainėje, mokant už kiekvieną kaip už 20 kilogramų rankinio bagažo;
1.2.2. 3 klasės pirmojo arba paskutiniojo vagono angainėje, esančioje šalia lokomotyvo, mokant už kiekvieną kaip už 20 kg rankinio bagažo;
1.2.3. vagonuose su atskiromis kupė, sumokėjus už visas likusias laisvas vietas visą bilieto kainą. Keleivių ir šunų neturi būti daugiau kaip kupė vietų. Šiuo atveju atskiro mokesčio už šunis mokėti nereikia.
1.3. visais atvejais šunys turi būti su pavadėliais ir antsnukiais, išskyrus tuos atvejus, kai šunys yra narvuose.
Vėlgi viskas pasirodė ganėtinai logiška ir tvarkinga. Kadangi tiek neuždirbu, kad galėčiau leisti išpirkti visas vietas kupė ir važiuoti super patogiai, tai pradėjau domėtis, kaip atrodytų ta šuns kelionė angainėje (pirmą kartą išgirdau šį žodį). Atsakymo iš Lietuvos geležinkelių sulaukiau štai tokio:
<...> „nedarbinėje angainėje“ (įlipant į traukinį vadinamas koridoriukas) šeimininkas turi būti kartu su gyvūnu. <...>
Iškart pradėjau įsivaizduoti, kaip atrodys mano kelionė... Stoviu su šunimi tarp vagonų, sumokėjęs už šunį kaip už 20 kg bagažo, sau nusipirkęs bilietą su sėdima vieta, bet sėdėti ten negaliu, nes reikia būti angainėje su šuniu.
Kilo natūralus klausimas, kad galiu ir už save susimokėti, kaip už bagažą ir važiuoti pigiau, tai tiek to, pastovėsiu ir tarp vagonų, kad sutaupyčiau ne vieną dešimtį litų. Vėl rašau geležinkeliams ir domiuosi, kodėl taip yra, jog sumokėdamas už savo sėdimą vietą turiu važiuoti tarp vagonų.
<...> pranešame, kad Jūs mokate už kelionės bilietą ne už sėdimą vietą, o už važiavimą traukiniais. <...>
Štai tokio atsakymo sulaukiau. Ir perskaičius, kyla nauji klausimai. Tai jeigu aš turiu savo sėdimą vietą, bet važiuoju tarp vagonų, tai ta vieta lieka tuščia? Ar tikrai yra saugu keliauti ilgą atstumą, tarkim, Vilnius – Klaipėda stovint angainėje? Beje, Lietuvos geležinkelių kontrolierius revizorius informavo, jog draudžiama keleiviui vykti angainėje, t.y. patalpoje tarp vagonų.
Paprašius Lietuvos geležinkelių informacijos skyriaus pakomentuoti šiuos klausimus ne tik cituojant jų taisykles, bet ir iš žmogiškosios pusės, atsakymo reikėjo laukti ilgai. Bet svarbu sulaukti! Nors didžioji laiško dalis ir vėl buvo tų pačių taisyklių citavimas... Bet buvo ir komentaras:
<...> Atsakydami į Jūsų pateiktus klausimus, norėtume atkreipti dėmesį, kad mokant už kelionės bilietą, Jūs sumokate už patį keleivio važiavimą pasirinktu maršrutu. Šuns vežtis kartu su savimi sėdimoje vietoje negalima, kadangi tam gali prieštarauti tame pačiame vagone važiuojantys keleiviai, tarp jų gali būti alergiškų žmonių. <...>
Jei aš sumoku tik už važiavimą, bet ne už vietą, tai galiu sėstis bet kur? Ir atėjęs žmogus su tos vietos bilietu, neturėtų teisės sėdėti ten? Nes įsigydami bilietą mes neįsigyjame sėdimos vietos. Aš suprantu taip.
Na, ir dalis dėl prieštaraujančių keleivių. Jei šuo nepažeidžia jų privatumo, aš už jį sumokėjau, tai kokie gali būti prieštaravimai? Vilniaus viešajame transporte, jei sumoki už šunį, tai ir važiuoji. Prieštaraukite neprieštaravę, niekas nuo to nepasikeis. Ar aš galėčiau prieštarauti, jei traukinio bendrakeleivis šalia manęs dvoktų prakaitu? Sėdėtų prisirūkęs, nors aš nekenčiu rūkalų kvapo? Ar šalia prisėstų persona ką tik susileidusi 9 proc. stiprumo alaus? Gerti traukinyje draudžiama, bet pradvokusiam važiuoti galima.
Ir, aišku, smagiausia dalis dėl žmonių, alergiškų šunims. Taip, sutinku, tokių tikrai yra. Tačiau tam ir yra skirti vagonai (pirmas arba paskutinis) keliaujantiems su gyvūnais. Jei esi alergiškas, tai gal tuomet reikėtų vengti šių vagonų. Bet ir ne čia esmė. Svarbiausia tai, kad maži šunys gali keliauti bendrame vagone, lyg jie nesukeltų alergijos. Kai prieš kelis mėnesius važiavau su saviškiu, jis dar nebuvo toks didelis, tai ir galėjo keliauti bendrame vagone. Tai tuomet jis negalėjo sukelti alergijos? Ar mažų veislių šunys, kurie gali keliauti bendruose vagonuose, neturi alergenų? Čia labai tinka Orvelo garsioji frazė „visi yra lygūs, bet vieni yra lygesni už kitus“.
Žinoma, man džiugu, kad Lietuvos geležinkeliai suteikia galimybę keliauti su gyvūnais, bet viską reikia apgalvoti ir padaryti taip, jog nebūtų nesusipratimų. Taip, jog nekiltų tokių klausimų, į kuriuos patys Lietuvos geležinkeliai atsakyti negali ir imtų juos ignoruoti. Beje, atsakymo į klausimą, negi mažų veislių ar jauni didelių veislių šunys negali sukelti alergijos, vis dar laukiu.
Tai kas galite man atsakyti į klausimą – kur turi būti traukinyje šuo, ir kur turiu būti aš? Taip, kad galėčiau prižiūrėti savo augintinį ir nepažeisti nė vienos taisyklės.
P.S. Dažnai temose, kurios susiję su šunimis, atsiranda tokių, kurie plyšauja, jog jei jau turi šunį, tai ir sėdėk namie. Per šuns š... mieste praeiti neįmanoma. Ir daug dar visokių antišuninių komentarų prisigalvoja. Tai tiems šunofobams siūlau perskaityti pirmąją pastraipą ir suvokti, kad šunį aš auginu pagal visas taisykles ir nenusižengiu įstatymams. Taip pat noriu pabrėžti, jog straipsnis skirtas ne antipatijoms išreikšti, o paradoksams įžvelgti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!