Kartais sakau melą, tačiau nebijau tiesos, nebijau suklysti. Mano dantys nėra balti, man tai nėra svarbu, manau, galiu pasiūlyti kažką daugiau.
Aš negalvoju apie rytdieną, nes rytojus visada pasirūpina savimi. Negalvoju apie dalykus, kurie mano mintyse paliktų visa tai, kas man brangu, graužiančius kirminus.
Aš visada žiūriu į akis, nes noriu matyti žmogų, o ne jo kuriamą spektaklį.
Dažnai laukiu tylos ir tamsos.
Būnu su savimi, nes tik tada galiu suprasti, ko man reikia.
Man nesvarbi mano automobilio spalva, purvas ant jo durelių. Aš negyvenu dėl jo, aš gyvenu dėl svarbesnių dalykų.
Aš – vyras. Auginsiantis vaikus, dirbsiantis, kad jie turėtų maisto ir pastogę, nešiosiu ant pečių juos vakarais, kad siektų lubas, siektų aukščio. Aš neaukšas, bet galiu pakelti kitą.
Aš turiu silpnybių, bet tik jos parodo mano stipriąsias puses. Vyras turi būti stiprus. Į galvą neprisileisi anabolikų, gyslomis nepriversi bėgti savigarbos ristūnų.
Dabartiniai vyrai moka ginti, neregistruotu ginklu mosuodami snargliams, bet ar jie moka papuošti moteris žodžiais, kurie jas sušildo?
Aš neturiu ginklo, bet mano pasitikėjimas savimi visada užtaisytas.
Kita vertus, mane irgi galima sugniuždyti. Išduodant. Nuviliant.
Bet vyrai neverkia – jie tik atiduoda silpnumą nakties tylai.