Žmonės, būkim „biedni“, bet teisingi – jūs pasilikote Lietuvoje ne iš patriotizmo, ne dėl to, kad norėtumėt išsaugoti kokias nors būtas ar nebūtas lietuviškas tradicijas ir cepelinus. Tiesiog jūs šitoje konkurencinėje kovoje atsilaikėte ir čia išgyvenate. Lengva būti patriotu, kol susimoki už butą ir atostogas Palangoje. Arba kol turi giminių užsienyje, kurie tave reguliariai paremia svarų „injekcijomis“. Bet kai ištekliai baigiasi ir išgyventi tiesiog nebegali, krauniesi terbelę ir keliauji ten, kur tau pasiūlo nors kiek geresnes sąlygas. Ir apie jokią ten tėvynės meilę negalvoji, nes skrandžio šauksmas visada stipresnis.

Kartais grįžusi į Lietuvą, šnekėdama su draugais, natūraliai imu lyginti: „O štai Anglijoje...“. Ir kaip žmonės pasišiaušia! „Neteršk palikto lizdo!“ – kažkada išgirdau savo adresu. Bet jei gyvenčiau Lietuvoje, man būtų leista reikšti savo nuomonę ir niekas nesijaustų įžeistas, ar ne taip? Bet tik išsiduok, kad esi emigrantė ir iš karto tampi tautos išdavike, šiukštu tylėk ir šlovink nuogą karalių.

Skaityti visus tuos straipsnius apie netikėlius emigrantus man skaudu, jei jau atvirai. Išvažiavau ne todėl, kad įsigeidžiau nuotykių ar iš nemeilės Lietuvai. Išvažiavau, nes aš jaunas žmogus, man gyventi norisi. Norisi sau leisti daugiau materialių dalykų: skanesnio maisto, geresnių rūbų, kelionių, erdvesnio būsto.

Vieną dieną supranti, kad tau tų ryžių ir lenkiškų dešrelių jau per daug, kad naujų batų reikia dabar, o ne kai gyvenimas pagerės. Norisi pensininkei mamai nupirkti kokį naujesnį baldą į tą kaimo trobą. Nubrauki ašarą, kitą, atsisveikini su mylimais ir išvažiuoji. Ir staiga sužinai, kad, pasirodo, išdavei tėvynę. Kunigai ir politikai reikalauja tau dangaus bausmės už tokią nuodėmę. O ką aš padariau, iškeliavau duonos kąsnio ieškot?

Ir kai po metų grįžtu pirmąsyk aplankyti tų paliktų mylimųjų ir išgerti su draugais kavos Laisvės Alėjoje, koks naujesnius džinsus pastebėjęs pavyduolis būtinai mesteli: „Materialistė!”. Už blizgučius tėvynę pardaviau, argi ne ?

Dėl tos įnirtingai formuojamos neigiamos viešosios nuomonės apie emigrantus net susitikę užsienyje mes vienas į kitą įtariai žiūrime. Dažnas giriasi: „Aš gyvenu Didžiojoje Britanijoje, su lietuviais net nedraugauju!”. Vienas kitam pataria: „Darbo neieškok pas lietuvį, buto nenuomok iš lietuvio, automobilio nepirk iš lietuvio!“.

O mes, emigrantai, visi skirtingi. Kai kurie iš tiesų išvyko ne bėdų prispausti, o šiaip, nuotykių ieškodami ar perspektyvesnių mokslų siekdami – sėkmės jiems. Kokios bebūtų priežastys, mieli mano Lietuvoje likę lietuviai, nekalbėkite nesąmonių apie meilę gimtajam beržui mano kaime. Ateina metas, kai reikia gyventi ir vien meile ar gerumu sotus nebūsi.

Aš nieko nekaltinu. Suaugę žmonės patys atsakingi už savo problemas, tad jei nepadariau karjeros ar pasirinkau studijoms netinkamą specialybę – čia mano bėda. Neišgyvenau Lietuvoje – mano bėda, ne Kubiliaus. Ir aš nesugalvojau geresnio būdo, kaip kad išvažiuoti, bet toks jau mano sprendimas.

Žinau tik viena – mes, emigrantai, visi žinom, kokia yra to komforto užsienyje kaina. Adaptacija, visi tie įtarūs svetimšaliai ir dar įtaresni tautiečiai, tėvynės ir šeimos ilgesys – visiems čia gyvenimas ne rožėmis klotas. Bet ir gyvensime tuos savo gyvenimus, o kas mumis pasirūpins, jei ne mes patys? Tai palikit mus ramybėj, a?

Jei nuspręsiu grįžti į Lietuvą, nebijokite, tikrai ant sprando niekam nesėdėsiu ir bedarbio pašalpos neprašysiu. Jei visgi taip ir negrįšiu, vis tiek būsiu lietuvė, viena iš jūsų, kad ir kaip mane keiktumėt.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!