Mistinis prietemoje užfiksuotas moters siluetas persmelkė jį kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai ji! Kažkas toje fotografijoje jį sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Fotografija buvo parinkta klasiškai, kaip asmens, norinčio išlikti pradžiai anonimu. Pasirodo, netgi vardas ne tas, nors iš tos giminės. Jis visada mėgo realų, o ne virtualų gyvenimą, tad atsargiai, nenorėdamas išgąsdinti šio meno kūrinio, pradėjo ją traukti į šviesą... Visomis prasmėmis.
Persimetė keliais žodžiais, juokeliais. Viskas tiko ir patiko. Beliko paprašyti nuotraukos. Gavęs ją dar labiau suglumo nuo išvysto grožio... Ji buvo nuostabiai graži! Nuo juodų plaukų, sugulančių į įstabią šukuoseną, puikios figūros, iki tikrų antakių ir blakstienų. Ilgas tiesus kaklas, aristokratiška laikysena. O svarbiausios, kaip visada, buvo akys... Jose gali matyti viską. Jos išties yra sielos veidrodis.
Gilios ar seklios? Linksmos ar liūdnos? Jos akys buvo maišytos – džiaugsmas persipynęs su giliu liūdesiu. Ką tai galėtų reikšti? Kokia jos gyvenimo istorija? Ją jis sužinojo vėliau... Sužinojo, kiek ji atsiskleidė. Jis norėjo žinoti viską, bet ji nebuvo linkusi pernelyg atsiskleisti.
Abu buvo už realų bendravimą, tad susitarė susitikti po kelių dienų. Simbolišką mėnesio tryliktą dieną, vienuoliktą valandą.
Tos kelios dienos jam atrodė kaip amžinybė. Amžinybė pilna jaudulio, būsimo susitikimo scenarijų variantų. Baimė eilinio nusivylimo. Baimė eilinės vidutinybės, banalybės.
Išaušo ta diena. Jis, kaip visada, į susitikimo vietą atėjo keliomis minutėmis anksčiau. Nes niekada nevėluodavo. Buvo tvarkingas ir pasitempęs. Viso to ir dar daug daugiau jis išmoko kariuomenėje, mat buvo atsargos leitenantas. Geriausias kurse, bet ne geriausias gyvenime...
Belaukdamas dar kart apžiūrėjo paminklą, vis dairydamasis aplink, ar ji dar neateina. Juk neįvykęs pasimatymas (o tokių buvo) gali sugadinti dieną. Kita vertus, įvykęs – gyvenimą. Čia, aišku, buvo jo mėgstamas humoras, bet kiekviename juoke yra dalis tiesos. Tolumoje pasirodė ji.
Veido dar nebuvo galima įžiūrėti, bet siluetas atpažįstamas. Kaip toje pirmoje jos nuotraukoje. Kartais vaizdas nuotraukose prasilenkia su vaizdu realybėje, bet ne šiuo atveju. Ji buvo tobula! Tą žodį vėliau jis jai kartos dažnai... Ją pamačius jo vidų užliejo karštis. Nors lauke buvo ankstyvo pavasario šaltis. Ne tik lauke, bet ir jo viduje. Iki šio susitikimo.
Jie pasisveikino. Pasisveikindama ji šiek tiek linktelėjo visu kūnu į šoną ir nusišypsojo... Jis buvo nokautuotas iš pirmo žvilgsnio. Pamatyto grožio, laikysenos, elegancijos, švelnaus aksominio balso ir nuostabių kvepalų dvelksmo. Kaip vėliau sužinojo, tai jos visad naudojamas kvapas – Jean Paul Gaultier.
Ir dar dėl kažko tokio nepaaiškinamo. Vieni tai vadina cinkeliu, kiti šarmu, dar kiti – charizma. O jis paprasčiausiai tai vadino meile iš pirmo žvilgsnio. Nes kitokios meilės jis nebuvo pažinęs. Nors psichologė sakė, kad ji gimsta palengva. Per laiką. Gal? Jis tokios nebuvo patyręs.
Abu lėtai pajudėjo takeliu pirmyn... Prieš susitikimą jis galvojo, kaip reiks elgtis pasimatymo pradžioje? Pabučiuoti į skruostą kaip Pietų Europoje? Einant kartu susikibti rankomis? Bet kaip vėliau pasirodė – ši pažintis dar labiau išlaisvino jo ir taip laisvą dvasią. Išlaisvino bendravime su moterimi, elgesyje su ja. Jos traktavime. Asistavime jai. Jos garbinime. Žavėjimesi ja.
Žinant, kiek jam metų, buvo keista. Kita vertus, tai buvo tik antra jo reali meilė... Antra reali meilė gyvenime. Po keliolikos metų. Visos kitos jaunystės meilės buvo platoniškos, nes jaunystėje jis buvo pernelyg drovus ir nedrąsus. To dar kažkiek ir dabar išliko, bet nėra ko lyginti. Šiuo klausimu daug patobulėta.
Jie ėjo pirmyn ir kalbėjosi. Jam buvo lengva. Lengva kalbėtis, lengva tylėti... O juk ir tylėti pasirodo normalu. Nors anksčiau susitikimuose tyla jam buvo labai nejauki. Jis paklausė, kodėl ji be pirštinių, nes buvo išties žvarbus oras. Ji atsakė, kad jų nenešioja. Kalbant apie garderobą – jis buvo klasikinis, tad nesenstantis ir visad madingas. Apsiavusi buvo juodais nabuko odos ilgaauliais storu grubiu padu, juodomis medžiaginėmis kelnėmis, imituojančiomis odą. Vilkėjo pilku medžiaginiu paltu, ryšėjo mėlyną šaliką. Turėjo didelę odinę rankinę. Viskas atrodė ir buvo suderinta nuo – iki...
Jie ėjo ir šnekėjosi. Apie darbą, kasdienybę ir gyvenimą. Ji buvo amžiams praradusi mylimą vyrą ir likusi su dviem paaugliais vaikais. Gyvenime turėjo viską, išskyrus jį ir laisvą laiką. Jis gyvenime neturėjo nieko, išskyrus laisvą laiką... plačiąja prasme.
Paklausė, kaip jai sekasi pažinčių rinkoje. Pasirodo, ne kažin kas. Jam – taip pat. Ne skaičiaus ar lengvo sekso prasme. Tas prieinama pakankamai lengvai. Bet jie abu siekė ne to. Eiliniuose pasimatymuose jam pritrūkdavo kažko tokio, įvardinto anksčiau. Po „proceso“ nelikdavo nieko bendro – jokių pokalbių, intereso ja, jos pomėgiais, jos išvaizdos analize, jos mintims, jos profesija, jos gimine, vaikais, šeima, kasdienybe... Šįkart viskas buvo! Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai įmanoma.
Užsuko į kavinę. Užsisakė deserto ir latte kavos. Pasirodo, abu tai mėgsta. Ji nusiėmė šaliką ir nusirengė paltą... Balta palaidinė. Pakankamai trumpa, kad kartais apnuogintų pilvą... Viskas ir vėl nuostabiai gražu, suderinta. Jis labai mėgo baltą spalvą tam tikruose rūbuose.
Ji mažai šnekėjo ir nieko neklausinėjo. Ir vėliau taip bus. Bet jam tai netrukdė, nes pasirodo, ir tyla yra puiki, ir joje yra džiaugsmo, ir prasmės. O jam viskas apie tą moterį buvo įdomu.
Išėję iš kavinės jie patraukė atgal į susitikimo vietą. Jis norėjo susikibti su ja rankomis, tačiau, kaip žinote, kažkas jam diktavo visą bendravimo eigą šiandien ir ateityje. Kažkas jį vedė šioje nuostabioje kelionėje... Šį kartą bus apsieita be rankų. Nesinori išgąsdinti. Jis ją labai brangino ir saugojo nuo pat pirmų susitikimo akimirkų.
Vėliau pajuokaudamas jis ją lygino su prabangiu „Bentley“ ar panašaus lygio automobiliu. Kažkiek naudotas, bet puikiai prižiūrėtas. Išblizgintas, iščiustytas, puikiai veikiantis. Puiku buvo apie jį galvoti, jį ir toliau puoselėti. Išvažiuoti pasivažinėti į miestą ar važiuoti vienam. Jam buvo didelė garbė, malonumas, sveikas didžiavimasis.
Atsisveikindamas neiškentė nepaklausęs, ar bus antras susitikimas. Jos atsakymas galėjo visą šią trapią poros valandų laimę sudaužyti į šipulius, tačiau jis išgirdo: „Taip.“
Namo parlėkė lyg ant sparnų! Po šitiek patirto skausmo, išbandymų, besitęsiančių pastaruosius kelis metus, sužibo gyvenimo prasmė. Prasmė neemigruoti, prasmė ir įkvėpimas ieškoti darbo, kabintis už visa ko, kas leistų laukti susitikimų su ja, svajoti apie ją, gyvenimą su ja, gyvenimą dėl jos...
Nuo to ryto prasidėjo ši jam neįtikėtina, dar nepatirta meilės kelionė.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.
