Turiu su šiuo pastatu ir asmeninių atsiminimų: teko garbė savo daina atidaryti čia vykusį Eurovizijos dainų konkurso 2001 nacionalinės atrankos finalą, kurį laimėjo SKAMP, dar berods 2003 buvau išleista su vyresniu kaimynu į grupės „Antis“ koncertą. Šeimai šis pastatas irgi reikšmingas – mano senelio brolis Donatas dalyvavo šių rūmų statybos darbuose, o mano mamai Almidai čia buvo pirmasis gimnastikos pasirodymas.

Nepaisant tų sentimentų, metams bėgant, ėmiau įžvelgti ir kažką magiško pačioje pastato formoje. Šiandien žinau, kad ši bangos formos vantinė konstrukcija pripažinta pasauliniu atradimu, priklausančiu lietuviui H. V. Karveliui. Taip pat žinau, kad čia vyko tokie svarbūs įvykiai kaip Sąjūdžio suvažiavimai, sausio 13-osios aukų šarvojimas ir pagerbimas. Ekskursijos metu sužinojau, kad čia veikė ir pirmasis klubas „Eldorado“, kuriame G&G sindikatas surengė savo pirmąjį koncertą ir dar daug visko čia didelio vyko...

Dabar gyvenu 7 minutės kelio pėsčiomis nuo šios vietos. Dažnai ateinu į apleistą terasą pamąstyti, ramiai pabūti, išgerti arbatos, kartais – repetuoti. Prasidėjus „Open House Vilnius“ savaitgaliui, nutarėme, kad reikia būtinai nueiti į šią ekskursiją vidun. Be proto norėjau prisiminti ir naujom akim pamatyti, kaip viskas ten buvo, apžiūrėti dizaino sprendimus, vėl grįžti į tą salę, kuriai turiu nostalgiškų jausmų. Atėjome, pamatėme didžiulę eilę, nusidriekusią tiek, kad ekskursijos reikėjo laukti 1,5 val. stiprioje kaitroje. Nesiryžom. Pamanėm, ateisim rytoj iš pat ryto – turbūt dar nebus eilių.

Nusileidome žemyn ir tame apleistame fontane, kuriame iš toli visad matydavau šiukšles, pastebėjome, kad tarp jų plaukioja net keli dideli pulkai žuvelių. Kažkaip nemoku užsimerkti tokiose situacijose. (Šitas mano bruožas labai kenkia laiko planavimui). Nuėjome užvalgyti ir nusprendėme, kad ryt trauksim anksti ryte į ekskursiją, bet pasiimsime maišų, pirštinių ir guminius batus, ir po ekskursijos pamėginsime pagerinti sąlygas žuvytėms išgyventi toje baloje, kurioje kaupiasi tik lietaus vanduo. Ilgai nelyjant vanduo nuslūgsta iki jau rizikingos ribos. (Jūs gal juokiatės ir galvojat – ot, neturi ką veikt, tikrai. Bet žinokit, turiu, ir net labai daug, bet tiesiog, kai pamatau, nebegaliu „atmatyt“).

Taigi kitą rytą kartu su draugu Aleksandru 9:30 išsiruošėme prie Sporto rūmų nusiteikę pakliūti į ekskursiją, o po to užsiimti talka. Dar pagalvojau eidama – ei, o kai tiek daug žmonių ten susirinkę, gal atsiras, kas padės maišus paskui konteinerių link išnešti? Juk visiems po vieną paimti – nėra ką veikti, o mums vieniems – visos dienos užsiėmimas. Atėjome – žmonių daugiau nei vakar vidurdienį, nors dar net neprasidėjo pirmoji ekskursija. Buvo 9:45. Eilė net ratu užsisukusi toje aikštėje apačioje. Na jau ne, nestovėsim dviejų valandų, pagalvojom, verčiau tą laiką paplušėsim fontane.

Apsiavėme kroksus, užsitempėm gumines pirštines ir su gan nemažu pasibjaurėjimu lipom į fontaną. Dumblo sluoksnis – neįtikėtinas. Kad ir kaip lėtai bandėme statyti kojas, vis vien – tik žengi žingsnį – nieko nebematai metro spinduliu, kiek sukyla visko. Rinkom, traukėm, grabinėjom… Visko radom: alaus skardinių, bambalių, šampano, viskio butelių, šukių, lempų, kabojusių pastato viduje, padangą, pampersų, liemenukų, šliaužtinukų, soskių, pliušinių meškinų, čipsų pakelių, maišų, iš kurių išpylinėjant vandenį, iškrisdavo viena kita pastipusi žuvis, vienkartinių kavos puodelių, net neišvardinsi visko. Užpildėm 9 atsineštus maišus po 120 litrų. Ir dar tos stambiagabaritės šiukšlės... Bet čia ne pagyrų tekstas. Noriu apie psichologiją ir mentalitetą pakalbėti.

Spėkit, kas ateidavo prie šitos dumblu atsiduodančios vietos? Vaikai. Nes jie sunkiai apsimetinėja, kad kažko nemato. „Ooo, ten kažką daro! Einam pažiūrėt!“. Tuo tarpu mamytės, labai nepatenkintos, kad teks pabėgti iš eilės, tuos vaikus jau vejasi ir šaukia „Neikit neikit ten, nematot, kiek ten šiukšlių? Einam atgal – reikia stovėti.“ Mes tvarkom toliau. Kelios mergaitės pasigavo džiaugsmą bėgioti ratu ir rodyti man, kur dar mato šiukšlių vandenyje. Traukdavau ir dėdavau priešais jas – jos su pasišlykštėjimu stebėdavo, kaip iš tų šiukšlių žliaugia dumblėtas vanduo ir net iškėlė temų apie rūšiavimą ir ekologiją. Buvo smagu. Tie suaugę, kurie eidavo pro šalį – apsimesdavo, kad nei mūsų, nei baseinėlio nemato. Fotografuoja pastato kampus, o tada skubiu žingsniu praeina. Sustojo pažiūrėt žuvyčių gal trys (per tris valandas).

Taip pat, ištrauktus ant krašto dumblėtus meškinus sporto rūmų fone pribėgo fotografuoti keli profesionalūs fotografai.

Žinot, kas labai sunervino? Ne tie žmonės, kurie mums braidžiojant po tą dumblą ir renkant šiukšles, nuo laiptų, ant kurių stovėjo eilėje, tiesiai prieš nosį man į vandenį mėtė nuorūkas, bet tie, kurie nepatingėdavo ateit per pusę aikštės iki mūsų ir tarstelėję „mes čia paliksim, gerai?“ prie visų varvančių šiukšlių ketindavo palikti savo vienkartinius „Caffeine“ ar „Vero café“ puodelius nuo šaltų kavų. Pirmiems dviems nebyliai nusišypsojau. Bet po to antro ėmiau galvot – na kodėl? Kodėl žmonės, matydami kitus tvarkančius (ne savo) šiukšles, sugalvoja jiems dar užkrauti savo? Jei galvos veikia šitaip, spėju, tokie pat žmonės ir šiukšlynus gamtoje plečia, „nes čia jau vis tiek yra šiukšlių“. Taip paežerėse, miškuose auga kalnai. Juk ne vienas žmogus prie ežero palieka tiek, kiek kartais tenka vienoje vietoje užtikt ir net žioptelt iš skausmo ir nuostabos.

Na ir ką, aš supykau, praradau kantrybę. Kai tais pačiais tikslais – mums numesti dar savo šiukšlių, prisistatė trečia, ketvirta, penkta ir visos kitos merginos, ėmiau protinti ir gal net kiek kandžiai atsakinėti, nes tikrai, negi sunku bent savo išsinešti? (Nesiselfinome, darbo metu, tad negalime dabar parodyti, bet tikrai nebuvome panašūs į samdytus darbuotojus).

Galiausiai baigėme. Atsisėdusi supratau, kad kažkuriuo momentu į stiklų šukes prasipjoviau kulną. Nusiploviau iš namų atsineštu vandeniu, nusisausinau. Sėdžiu ir galvoju. Kaip noriu į ekskursiją – juk apie tai ir visas savaitgalis buvo… Bet tikrai nenoriu dar po šių trijų valandų darbo stovėti eilėje dar tiek pat laiko. Galų gale kiti darbai laukia namuose… Iš vienos pusės pagalvojus, mes tikrai savo laiko čia praleidom tiek pat, kiek tie žmonės, jau pakliuvę į ekskursijas, bet iš kitos pusės – labai nemėgstu veržtis ir reikalauti sau ypatingų sąlygų ar privilegijų, kad ir kokia tam priežastis.

Mestelėjau draugui mintį: „Gal reikia nueiti ir paklaust savanorių, ar mus priimtų į artimiausią ar kitą ekskursiją? Reikia pasakyti, kad mes nestovėjom eilėje, bet šalia jos tvarkėme šio kultūros paveldo objekto dalį ištisas tris valandas.“ Norėjau pabaigti rūpintis savo pėda, o ir šiaip gėda prašyti tokių malonių, tad paprašiau, kad nueitų jis.

Kadangi jis buvo smarkiai pavargęs ir jau nerviškai gerokai išsibalansavęs po tų mus lankiusių žmonių su savo puodeliais, kiek bijojau, kad tonas net ir kalbant su savanoriais gali būti ne itin malonus... Bet atrodo, gražiai viskas išėjo. Grįžo netrukus su gera žinia – sako, einame, savanoriai pasitarė ir priima mus be eilės. Tai suskubom į viršų ir buvo be galo gera grįžti į tą pastatą.

Dar buvo labai miela, kad už mūsų darbus viešai padėkojo ekskursiją vedusios gidės... ir pasakojimai buvo tikrai puikūs! Ačiū, Kristina Sagaidak! Bet mums išėjus iš pastato ir grįžus pasidžiaugti švariu baseinėliu ir laimingomis žuvytėmis bei įvertinti, kaip čia reiks visus tuos maišus išnešti (paslėpėme viską po laiptais laikinai), radome sunkųjį vamzdį vėl įmestą atgal, o taip pat plūduriuojančių ir visai naujų šiukšlių. Ir čia, noriu pabrėžti, ne kokių nors valkatų, ne alkoholikų darbas... Tądien susirinkę labai smalsūs ir „kultūringi“ žmonės, pasiryžę stovėti dvi – tris valandas idant susipažintų su vėlyvojo modernizmo formomis, dizainu ar tiesiog mėgautųsi kultūra. Atrodo, su galvomis turėtų būti viskas gerai, jei net tokiai kepyklai ryžtasi dėl meno, pažinimo, dėl kultūros! Bet šiukšlės kažkaip iš tų pačių rankų byra...

Aš kartais nesuprantu pasaulio. Arba jis manęs.

Pateikiame nuorodą į originalų autorės įrašą: