Kiek įvairios Rusijos tarnybos turi įtakos įvairiems sprendimams, priimamiems Lietuvoje? Ar tikrai galima Rusijos invazija? Ar tikrai...?
Įvairaus kalibro specialistai apie Rusijos įtaką yra pridiskutavę labai daug. Nesinori šiame laiške veltis į diskusijas minėtame kontekste, kuriame, atrodo, kad pasakyta jau beveik viskas. Šiame straipsnyje norėtųsi atkreipti dėmesį į dar vieną sferą, kuri mums yra labai svarbi: tai sportas ir dar konkrečiau – krepšinis.
Krepšinis dažnam lietuviui nuo gūdžių sovietinių laikų asocijavosi su mūsų nepriklausomybe. Ypatingai vyresnės kartos atstovai net ir vidurnaktį pakelti iš lovos atpyškintų mintinai, kada ir kaip „Žalgiris“ „nukalė“ CSKA, su pasimėgavimu pademonstruotų Arvydo Sabonio parodytą „žąsiukų“ gestą.
O kur 1992 metai, kai Barselonos olimpinėse žaidynėse nepriklausomos Lietuvos valstybės rinktinė laimėjo principinį mūšį dėl bronzos medalių su taip vadinama NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos) rinktine. Tai buvo ne tik sportinė pergalė, tai buvo ir parodymas visiems, kad būtent mes esame Nepriklausomi. Nes spaudimas Lietuvos atletams dalyvauti šiose žaidynėse po NVS vėliava buvo milžiniškas.
Jo neatlaikė kai kurie Latvijos, Ukrainos ir Estijos sportininkai, klusniai nulenkę galvas ir pasijungę prie NVS. Mes tuomet atsilaikėme, parodydami visam pasauliui, o ypač Rusijai, kad esame stipresni, mes nepaklusime spaudimui, mes neatiduosime to, ką taip sunkiai iškovojome – Nepriklausomybės.
Sukurta ir įsukta Lietuvos krepšinio lyga (LKL) buvo to meto puikios vadybos ir noro būti savarankiškiems pavyzdys. Pilnos arenos, didelis žmonių susidomėjimas LKL rungtynėmis, TV transliacijos rodė mūsų tvirtumą. Tas tvirtumas parodytas to meto mūsų politikų, sportininkų, visų piliečių palaikymas suteikė tokį vienybės jausmą, kad atrodė – mes ŽINOJOME, kad mes atsilaikysime ir nugalėsime. Ėjo laikas, keitėsi kartos, buvo skambių pergalių, buvo skausmingų pralaimėjimų, bet tas pamatas, kuris buvo paklotas tais 1990-1992 metais, atrodė, bus nepajudinamas.
Niekas neneigia, kad Rusija labai norėjo grąžinti mus į savo įtakos sferą, tačiau buvo tvirtas įsitikinimas, kad kur kur, bet sporte ir konkrečiai krepšinyje mes nuo Rusijos esame atsiskyrę negrįžtamai. Tačiau paskutiniai įvykiai Lietuvos krepšinio padangėje privertė rimtai sunerimti.
Niekas neabejoja Rusijos strateginiais sugebėjimais pasiekti savo tikslus. Tą ji jau yra ne kartą įrodžiusi įvairiuose pasaulio taškuose, kuomet ilgalaikiai jos planai palengva realizuodavosi. Paskutiniai įvykiai Ukrainoje tik patvirtino Rusijos strateginio mąstymo ir strategijų įgyvendinimo gebėjimus, kai kruopščiai paruošta dirva per keliolika metų pagaliau duoda jiems norimą rezultatą.
Tačiau kad tokia grėsmė galėjo iškilti Lietuvos krepšiniui, sunku buvo net įsivaizduoti.
Rusijos įsteigta VTB Vieningoji lyga, iš pradžių, kaip buvo deklaruota, buvo atskira lyga, skirta užpildyti varžybų stokos spragą toms komandoms, kurios turi nedaug tarptautinių varžybų, 2013-2014 metų sezone lyg ir „netyčia“ tampa atviru Rusijos čempionatu. Tiek to, tegul ką jie nori, tą ir daro. Tačiau Rusija ima vilioti geriausias Lietuvos komandas dalyvauti jos atvirame čempionate, vilioja gan gudriai, panaudodama meduolio ir botago principą.
Ir čia nieko blogo nėra, tegul vilioja, kas nori, gali dalyvauti, juo labiau, kad eilė prie VTB durų išsirikiuoja įspūdinga, klubai juk mūsų taip pat savarankiški. Vieni jų pakviečiami įeiti pro paradinį įėjimą į vidų, kitiems paniekinamai parodomos durys ir, nieko nepešę, nuleistomis galvomis jie turi eiti lauk, nuolankiai stodami prie durų su viltimi, kad gal kitais metais įsileis. Dar kiti – patys išdidžiai atsisako žaisti Rusijos nacionaliniame čempionate, teigdami, kad Lietuvos krepšinio lyga kaip nacionalinis čempionatas turi būti pirmoje vietoje, tuo užsitraukdami VTB lygos vadų nemalonę ir patirdami didelį spaudimą.
Ir čia nieko blogo nebūtų, klubai juk savarankiški, yra mūsų čempionatas LKL, o kas nori, tegul laisvu laiku žaidžia, kur nori. Bet Rusija eina dar toliau, matydama Lietuvos krepšinio klubų nuolankumą (ir žinodama, kad dirva jau paruošta pakankamai gerai) – ima nurodinėti Lietuvos krepšinio lygai, kada ji turi baigti savo čempionatą, kad jis netrukdytų Rusijos čempionatui. Tuo pačiu parodydama nepaklusniesiems, kad „paradui vadovauja jie“. Ir, net nesitiki tuo, ką matome savo akimis – Lietuvos krepšinio lyga nuolankiai nuleidus galvas daro tai, ką liepia „didysis brolis“: pateikia krepšinio klubams LKL čempionato baigimo scenarijus, kuriuos padiktavo VTB vadovybė.
Sveiku protu sunku suvokti, kad Rusijos atviro čempionato vadovybė nurodo LKL vadovybei, ką reikia daryti, ir... šioji tarsi paklūsta! Sunku suvokti, kad vienas iš mūsų pasididžiavimų – Lietuvos krepšinio lyga – derina savo tvarkaraščius prie Rusijos čempionato tvarkaraščio... Bet taip yra. LKF (Lietuvos krepšinio federacijos) vadovybė bando apeliuoti į LKL vadovų sveiką protą, argumentuodama, kad toks VTB lygos diktatas kerta per Lietuvos rinktines, byra visų amžių Lietuvos rinktinių pasiruošimo tvarkaraščiai, pagaliau, kad tokia LKL pozicija iš viso yra žeminanti mūsų, kaip savarankiškos, nepriklausomos Valstybės autoritetą...
Tačiau koks gali būti sveikas protas, kai liepia „didysis brolis“... Juk Rusijai, manau, nusispjauti ant Lietuvos krepšinio rinktinių, jų pasiruošimų ir t.t. Jų rinktinė juk nežaidžia pasaulio čempionate. Iš Maskvos tarsi skrieja žinia – derinkitės prie VTB, „litovcai“, kitokiu atveju būsite nubausti.
LKL vadovybė žaidžia demokratiją – leidžia LKL klubų atstovams patiems nubalsuoti dėl to, kada baigsime čempionatą ir savo rankomis nubraukti tai, ką taip kantriai statė įvairios krepšinio kartos. Ir mūsų atstovai tikėdamiesi, kad „didysis brolis“ kitais metais atsidėkos jiems, pravers VTB lygos duris, paklūsta jam. Ko ne Krymo scenarijus, kuriame irgi buvo demokratiškai nuspręsta prisijungti prie Rusijos?
Šiame kontekste kyla retorinis klausimas: ar (matant, kaip Rusija tvarkosi Lietuvos krepšinio virtuvėje) išliks Lietuvos krepšinio lyga? Ar netaps ji atviro Rusijos čempionato B divizionu? Matant tai, kas vyksta šiuo metu, kyla rimtos abejonės. Kas gali paneigti tikimybę, kad Maskvoje jau nuspręsta, jog nereikia čia jokio LKL?
Būsiu įžūlus, eisiu dar toliau: o kas gali paneigti tikimybę, kad šių metų LKL čempionas irgi apspręstas Maskvoje? Juk matant Rusijos vykdomos politikos priemones, jiems prieštaraujančių nereikia, nepaklusniuosius reikia bausti, paklusniuosius skatinti ir apdovanoti.
Dėl šio klausimo būtų įdomu sužinoti mūsų krepšinio mohikanų nuomonę: Vlado Garasto, Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Sergejaus Jovaišos, Gintaro Krapiko, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus ir kt., kurie stovėjo prie Lietuvos krepšinio lygos ištakų ... Įdomu būtų išgirsti ir dabartinių LKL vadovų poziciją. O ką manote Jūs, Lietuvos krepšinio gerbėjai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!