Sutinku, kad pora turi pasitikėti vienas kitu, būti atviri. Tačiau „pateikus“ visiškai visas kortas ant stalo kartais tampa nebeįdomu. Juk visais laikais mokslininkai aiškinasi, kas ir kodėl vyksta vienaip ar kitaip, norėdami atrasti tą paslaptį, kuri juos vilioja. Taigi tą patį scenarijų galima būtų taikyti ir asmeniniam poros gyvenimui – jis nuolat turi būti įdomus.
Sakydama „būti atviri“ vienas kitam, turėjau omenyje, kad neslėpti esminių dalykų, sakyti tiesą, pasitikėti vienas kitu. O sakydama „turėti paslaptis“, turėjau omenyje mažas ir ne tiek daug reikšmingas detales, kad dėl jų būtų verta jaudintis. Tai dažnai būna svajonės, dėl kurių pora gali susiginčyti, tikslų siekimai, kuriems žinoma, kad antroji pusė nepritars ir pan. Juk daug geriau siekti tikslo niekam nesakius, nes tai teiks didesnį pasitenkinimą jį pasiekus ir išvengus kivirčų dėl skirtingų nuomonių. Tuo labiau, jog niekas taip ir nesužinos apie jūsų užsibrėžtą tikslą netgi jeigu jis taip ir liks nepasiektas – neteks aiškintis, jaustis nemaloniai.
Dažnai moterų geriausios draugės žino netgi daugiau paslapčių, negu mūsų antrosios pusės. Merginos išsipasakoja viena kitai pačias svarbiausias gyvenimo detales, problemas, džiugias akimirkas ir viską, ko negali papasakoti savo vyrui. Jos supranta viena kitą geriau ir dažnai nuomonės sutampa tvirčiau nei antrosios pusės.
Taigi nėra nieko baisaus, jei moterys turi kelias paslaptis nuo vyrų. Kaip rašė vengrų rašytojas Milán Füst: „Ką man daryti su tokiu žmogumi, kuris neturi jokių paslapčių? Kam jis įdomus?“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!