Kita vertus, įvairių egzorcistų, Seimo narių ir kitų moralistų ataka, akcentuojanti jo kūrybos bjaurumą ir amoralumą, dažnai fanams kelia šypseną. Pats, galbūt to nesuprasdamas, Marijonas Mikutavičius interviu gana taikliai pastebėjo – nuėjus į Bažnyčią jam „gana baisiai“ atrodo nukryžiuotojo Kristaus paveikslai. Kaip taip yra, kad prieš Mansono kūrybą nusitaikė tie, kurių pačių švenčių šventimo vietose kabo gana „šlykštūs“, kraujo ir kančios kupini kūriniai? Ar tikrai Mansono kūryba taip jau prieštarauja Bažnyčios mokymui?
Televizoriaus diskusijose apie šį atvejį dažnai šmėžavo žodis „estetika“. Estetika – tai tam tikras meno kūrinio pojūtis, graikiškas žodis aisthesis reiškia „jausmą“, „jutimą“, „supratimą“. Graikų mąstytojas Demokritas šį jausmą tapatino su enthusiasmos - mistine pagava, kai žmogus išmušamas iš proto ima kurti pačiam nesuvokiamus nuostabius dalykus. Regis, poetas Horacijus juokavo, jog Demokritas iš graikų šventojo Helikono kalno išmetė visus sveiko proto poetus.
Kaip savo žymiosiose estetikos studijose atskleidė mokslininkas Aleksejus Losevas, iki pat Naujųjų laikų Vakaruose dvi pagrindinės estetikos sampratos – „išorinė“ ir „vidinė“. Išorinės estetikos iškėlimas būdingiausias graikų kultūrai. Jie netgi pasaulį vadino „kosmosu“, kas reiškia gražų, tvarkingą daiktą, papuošalą. Viskas jų kultūroje vizualu: filosofija suvokiama kaip žiūra, netgi idėjas, pasak Platono, galima išvysti.
Jų kultūra buvo nepralenkiama architektūroje, poezijoje ir kituose menuose. Viskas nuo pradžios iki galo daryta pagal išvaizdos principą. Pitagoras netgi muzikoje įvedė vizualinius ryšius: nustatė, jog dvigubai ilgesnė styga skleidžia dvigubai žemesnį garsą.
Tačiau krikščionybė niekada neskyrė tiek daug dėmesio „išoriniam“ grožiui. Tiesa, būtent krikščioniškieji mąstytojai, tokie kaip šv. Augustinas, ir sugalvojo tą „vidaus-išorės“ perskyrą, graikai tokios neturėjo ir galvojo, kad tas grožis, kurį jie regi, yra galutinis. O Augustinui visata yra tai, kas regima išoriškai, ir tai, kas girdima „širdies ausimis“, t.y. kas slypi viduje.
Ar nusėtas raupais Jobas iš Biblijos, nepaisant savo negandų besimeldžiantis Dievui, yra bjaurus? Graikui - taip, jis yra bjaurus – negražus, nesėkmingas, ir apskritai, koks Seneka pasakytų, jog jam derėtų nusižudyti, nes toks gyvenimas yra nevertas gyventi. Tačiau Rašte jis yra pristatomas tikėjimo didvyriu ir išorinis raupuotumas visiškai nustelbiamas jo vidinio, tikėjimo grožio.
Ne ką „bjauresnis“ už Jobą buvo pranašas Mozė, pasak Raštų, buvęs mikčiumi ir turėjęs tokio lygio kalbos sutrikimų, kad už jį viešai kalbėdavo brolis Aaronas. Toks žmogus būtų apgailėtinas Antikos požiūriu, kur retorika buvo vienas iškiliausių menų, o mintinai ir raiškiai cituoti „Iliadą“ buvo privalomas kiekvienam save gerbiančiam piliečiui dalykas.
Galų gale, kas yra gražaus jau minėtame Kristaus nukryžiavime? Kodėl XXI amžiaus žmogus turi skaityti tuos tūkstantmečių senumo tekstus apie kankinimą, nuplakdinimą ir nužudymą? Kas čia estetiško? Kodėl gi jis, tarsi koks Heraklis, negalėjo nusviesti to kryžiaus kur už devynių jūrų, sumušti Romos imperatorių ir šlovingai prisijungti prie Olimpo panteono, o vietoj to leidosi būti paniekintas?
Turbūt atsakymas slypi esminiame pagoniškosios ir krikščioniškosios pasaulėjautų skirtume, kurį taikliai savo knygoje „Turėti ir būti“ apibrėžė psichoanalitikas Erichas Frommas. Heroizmo ir išoriškumo šlovinimą krikščioniškoje civilizacijoje pakeitė kankinystės, nusižeminimo estetika. Šventųjų sąrašuose nerasime nė vieno greičiausiai atbėgusio maratoną, laimėjusio žirgų lenktynes ar šiaip nulipdžiusio labai gražią skulptūrą. Graikų herojus Oidipas, nepakeldamas gėdos išsidūręs akis, krikščionių būtų prilyginamas Judui Iskariotui, kuris, nepakėlęs kaltės už Kristaus išdavystę, nusižudė.
Tačiau gerbiamų šventųjų sąraše yra Aglajus, nuodėmingas pagonis, kuris paskutinę akimirką, matydamas miriop pasmerktus 39 Sebastijos krikščionis, nusiplėšė rūbus ir sušuko: „aš taip pat krikščionis!“. Už tai buvo nukankintas kartu su jais.
Po to, ką aptarėme, pažvelkime į Marilyno Mansono kūrybą. Jo „Sweet Dreams“ (angl. „saldžios svajonės“) versijoje vaizduojama visuomenės „atmata“, verkšlenanti dėl egzistuojančių socialinių normų: „Saldžios svajonės / Yra tokios / Kas aš toks, / Kad nesutikčiau?“. Pavadinimas „sweet dreams“ gali būti suvoktas kaip nuoroda į „American Dream“ (angl. „Amerikietiškoji svajonė“), „pripažintą“ visų „dorų“ amerikiečių siekinį, kurio Mansonas, kaip „sugadinta atmata“ negali siekti. Toliau ir apdainuojami šios gražios „svajonės“ ypatumai: amerikietiško verslo pravakuojama apgaudinėjimo ir išnaudojimo kultūra – „Kai kurie jų nori tave panaudoti / Kai kurie jų nori tave išniekinti / Kai kurie patys nori būti išniekinti“.
Ta pati tema tęsiama ir dainoje „The Nobodies“ (angl. „niekai“, „nieko verti žmonės“): „Mes esame niekingi žmonės, / Norintys tapti kažkuo. / Mes mirę - / Tiesiog žinome, kas tokie esame“. Visa šita šlykštybės estetika yra įkūnijama vizualiai: visuose klipuose Mansonas yra arba „pasišlykštėtina pabaisa“, arba perdėtai pavaizduotas kokios nors mažumos atstovas, pavyzdžiui, „Personal Jesus“ (angl. „Asmeninis Jėzus“) klipe jis ant veido išsipiešia strazdanas.
Nežinau kaip skaitytojams, bet man asmeniškai atrodo, jog bjauri Mansono estetika yra artimesnė nukryžiuotojo Kristaus vaizdiniams nei, pavyzdžiui, „švari“ ir „taisyklinga“ Valdovų rūmų estetika. Nelabai žinau kokią muziką propaguoja Mansono nemėgstantieji, bet klasikinė muzika, sutverta pagal intervalus, dermes ir kitus graikiškos darnos principus man taip pat atrodo svetima Biblijos dvasiai. Visgi, nedrįstu nei prieštarauti, nei tvirtinti, nes ir pats nemėgstu moralistų, tų, kurie ne vietoje ir ne laiku prieštarauja ir tvirtina.
Pabaigai norėtųsi prisiminti konferencijoje pasakytus Marilyn Manson žodžius, jog jis lankęs krikščionišką mokyklą ir apie Raštą išmanąs, turbūt, daugiau nei daugelis dvasininkų.
Žinoma, tokie žodžiai yra perdėm arogantiški ir tikrai primena LaVeyan egoistiško satanizmo sekėjo pasisakymą. Tačiau, kaip yra rašęs vienas šiandieninės Graikijos teologas, Christos Yannaras, krikščionybei apskritai turėtų būti svetima bet kokia moralė, įstatymų ir įsakymų primetimas kitiems, ir vietoje to derėtų atsigręžti į autentišką etiką, savo paties būdo gerinimą. Juk „kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Lk 6, 39–42)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!