Dėl tautos totalaus noro susinaikinti, tolerancijos, sąmoningumo stokos kaltinama buvusi ilga okupacija, dabartinė valdžia, galiausiai žiniasklaida. O dėl prastai auklėjamų vaikų, aišku, kalta nevisavertė šeima, nes tėvai dažniau sprendžia išgyvenimo problemas, o ne moralinių vertybių perdavimo vaikams klausimus. Tauta baigia „išsibėgioti“, o problemos, dėl ko tai vyksta, lieka nesprendžiamos.
Tačiau retai susimąstoma apie tų problemų atsiradimo priežastis. Čia galima pasiremti psichologinėmis studijomis ir teigti, kad pagrindas šioms problemoms kilti yra ne tik išorinės sąlygos, bet ir žmogaus savo vertės suvokimas. O tam įtakos turi priežasčių visuma.
Žmogaus savivertę arba savigarbą parodo jo poelgiai, požiūris į save ir į supančią aplinką. Tad žmogus, turintis pakankamą savivertę, gerbia ne tik save kaip asmenybę, bet ir kitus taip pat. Jis pasitiki savimi, todėl gali ramiai reaguoti į kritiką, nes ji skatina tobulėti. Nekaltina kitų dėl savo nesėkmių ar klaidų, nes klysti yra normalu, svarbu tai ištaisyti. Jis nebijo prašyti pagalbos, nes nebijo pasirodyti silpnu. Žmogui, turinčiam pakankamą savivertę, nereikia kaskart patvirtinimo ir pritarimo iš aplinkos, kad jis yra teisus. Ar dažnai stebime tokius pavyzdžius?
Tačiau tie, kurie bet kokia kaina siekia populiarumo ir pripažinimo, kaip tik yra menkos savivertės. Viešai demonstruojama arogancija – menkos savivertės išraiška. Pastovus lenktyniavimas dėl turto ir garbės – menkos savivertės išraiška. Kaltųjų paieškos visur ir visada, o ne savo kaltės pripažinimas – menkos savivertės išraiška. Žmogus turi jaustis labai menkas, jei kitiems įrodinėja savo vertę jėga, turtu, valdžia, įžeidinėjimais, kitų niekinimu. Būtent tai veda į asmenybės degradaciją, o kartu skatina daugelio kitų problemų atsiradimą. Ar ne tai dabar vyksta mūsų visuomenėje?
Psichologas V.Franklis teigia, kad gyvenimo įprasminimui reikia gyvenimo tikslo, tikrųjų vertybių supratimo, savikontrolės ir savivertės suvokimo. Kai to nėra, einama link susinaikinimo tiesiogine ir perkeltine prasme – savižudybių, priklausomybės, moralinio degradavimo.
Blogiausia, kad būtent tai stebi ir vaikai, kurių asmenybės dar tik formuojasi. Ar ne pavojaus signalai yra mokyklose plintančios patyčios, vaikų svaigalų vartojimas, smurtavimas ir kita? Panašu, kad jaunoji karta vėl klimps į menkos savivertės sukeltas problemas.
Pagrindai savivertei padedami ankstyvoje vaikystėje šeimoje. Ten išgirstami pirmi vertinimai, kurie padeda vaikui suformuoti nuomonę apie save. Vėliau savęs suvokimui didelę įtaką daro mokytojai ir teigiama arba neigiama patirtis mokykloje. Dar „visagalė“ žiniasklaida. Tad būtent visuomenė formuoja pagrindines moralines nuostatas. Nors visur dirba tie patys žmonės, kurie ir patys turi vaikų, bet dažnai užsimerkiama prieš savo veiklos padarinius. Taip ugdoma dar viena nelaiminga karta.
Atrodo, kad savigarbą išsaugoti tokiomis sąlygomis gali tik labai stiprios asmenybės. Ar verta stebėtis, kad emigracija pasiekė didžiausią mastą Lietuvos istorijoje? Juk ne vien uždarbis veja žmones svetur, bet ir noras pasijusti pilnaverčiu. Keista, bet daugelis jaučiasi susidvejinę: širdimi - patriotai, o mintimis - emigrantai. O ar galima to išvengti? Atrodo, mūsų visuomenė tiesiog yra per daug tolerantiška ir pakanti visoms blogybėms, vykstančioms čia ir dabar.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!