Pati mirtis dažnai mus gąsdina bei sukelia sunkių, skaudžių išgyvenimų. Netekę artimo žmogaus gedime, išgyvename netektį. Lapkričio šventės gali vėl sugrąžinti tuos pačius sunkius išgyvenimus, todėl šis metas tampa rimtu išbandymu tiems, kuriems netekties sukelti jausmai dar yra neišgyventi arba po susitaikymo su artimojo netektimi yra praėjęs nedidelis laiko tarpas. Tokiems žmonėms nederėtų šiomis mirusiųjų dienomis likti vieniems.
Apskritai, kaip pastebi K. O. Polukordienė (2008), „Mes gyvename tokioje kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė.“
Todėl visų mirusiųjų diena neišvengiamai verčia mus susimąstyti apie mirtį ir dar kartą suvokti savo pačių būties laikinumą. Lankydami mirusius artimuosius bei kitus brangius mums žmones, mes prisimename jų gyvenimą ir nebegalime mirties temos nustumti į tolimiausias sąmonės vietas. Tačiau, kaip teigia psichoterapeutas I. D. Yalomas (2006), kartais apie mirtį pamąstyti yra netgi naudinga. Nors pati mirtis, kaip faktas, mus naikina, tačiau jos idėja gali padėti apsispręsti gyventi kitaip, prasmingai. Suvokdamas savo egzistencijos laikinumą bei neišvengiamą mirties atėjimą, žmogus gali stengtis nugyventi likusį gyvenimą visavertiškai ir nešvaistyti brangaus laiko garbinant tai, kas nevertinga, o branginant tai, kas svarbu. Tat šioje vietoje tinka prisiminti garsiąją E. Hemingvėjaus frazę: „Niekada neklausk, kam skambina varpai; jie skambina tau“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!