Savo istorijos nepasakosiu, ji nesvarbi. Svarbu žinoti tik tai, kad per paskutinius kelerius metus ilgiau nei po pusmetį gyvenau keliose šalyse, Lietuvoje šiek tiek mažiau, bet pakankamai ilgai, kad ir ten jausčiau visuomenės pulsą.
Ar emigracija pavojus lietuvybei?
Iki XIX amžiaus žmonėms buvo nesvarbu, kokiai tautai jie priklauso. Svarbu buvo tik koks valdovas juos valdo, kokiam tikėjimui priklauso, kam ir kokias duokles moka. Nuo XIX a. vidurio atsirado tautinės valstybės sąvoka. Ji rėmėsi trimis principais: bendri papročiai, dominuojanti gyvenama teritorija ir bendra kalba.
Lietuva savo istoriją skaičiuoja tūkstantmetį ir iš jų tik 22 metus tarpukariu ir 27 metus po Nepriklausomybės atkūrimo ji gali pilnateisiškai vadintis tautine valstybe t.y. mažiau nei 50 metų, arba 5 procentus savo istorijos, jei jau matematiškai.
Jei vadovautumėmės XIX a. suformuotais principais, paskutiniu metu dėl emigracijos mūsų tautinė valstybė išties išgyvena nuosmukį. Mažėja jos gyventojų, kalbančių lietuviškai ir gyvenančių geografiškai apibrėžtoje teritorijoje. Žiūrint taip, stiklinė atrodo pusiau tuščia ir lietuviai – išsivaikštanti tauta, kuri ištirps istorijos amžinybėj.
O gal emigracija – tai ekspansija?
Bet istorijoje yra daug įdomių pavyzdžių, kai tautos, išėjusios iš savo uždaros teritorijos, suklestėjo. Mongolai-totoriai sukūrė geografiškai didžiausią imperiją per visą istoriją tik todėl, kad sėdo ant savo žirgų ir patraukė ieškoti derlingesnių ganyklų. Kolumbas, atradęs Ameriką, paskatino susikurti ištisą „El Mundo Hispanico“ ir ispanų kalba, o kartu ir kultūra, yra plačiausiai vartojama gimtoji kalba pasaulyje. O anglai? Anglų kalba yra pasaulinė verslo kalba, angliškai parašyta daugiausiai literatūros kūrinių ir visas pasaulis žiūri Holivudo filmus bei klausosi angliškai dainuojančių muzikos žvaigždžių. Ir kaip gi taip nutiko? Ogi jie išplukdė savo bežemius ir nusikaltėlius į Ameriką bei Australiją.
Tai gal atėjo laikas ir mūsų tautai prisiminti didingus savo istorijos metus, kai gyvenom plačiau ir žirgus gindavom atsigerti iš Juodosios jūros? Kai Lietuva turėjo kolonijas Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje (ką? Negirdėjot? pasidomėkit „Wikipedijoj“ lietuviškuoju Tobago ir Gambijos laikotarpiu). Galbūt kaip tik užsidarę savo tautinės tvoros aptvertame kieme rizikuojame išnykti iš istorijos. Jau buvo keletas sunkių laikotarpių, kai tik per plauką lietuvių tauta išvengė kitos giminingos tautos – prūsų – likimo.
Žinodami šią grėsmę tarpukario Lietuvos inteligentai ieškojo ilgalaikio istorinio sprendimo – „atsarginės Lietuvos“. Keliautojas ir mokslininkas K. Pakštas malėsi po pasaulį su dulkėtu savo motociklu, kad rastų tą Dausuvą, šalį, kurią mūsų tauta galėtu kolonizuoti ir taip išlikti istorijos verpetuose. Kalbant investavimo terminais: „Neverta sudėti visų kiaušinių į vieną krepšį“ arba informacinio amžiaus terminais – mūsų tautai labai pravartu turėti atsarginį „backup hard draivą“.
Būtent tuomečiai inteligentai ieškoję tos atsarginės Dausuvos lietuviams kalbėjo nebe XIX a. tautinės valstybės terminais, jie samprotavo informaciniais terminais, kad tauta – tai žmonės, kurie turi: bendrą kalbą, bendrus papročius, bendrą istorinę atmintį. Viską, kas telpa į žmogaus kietąjį diską – smegenis. Mūsų galvoje yra tautos kodo eilutė, ji apima mūsų tūkstantmetę istoriją ir jos didvyrius, seniausią indoeuropiečių grupės kalbą ir visus literatūros, muzikos, dailės, kitų medijų kūrinius sukurtus šia kalba. Štai šitą DNR verta išsaugoti ir ne uždaryti jį prasto klimato, grėsmingų kaimynų bei ekonominių sisteminių problemų apsuptoje teritorijoje, o kaip grūdus nešti ir sėti kuo plačiau po pasaulį.
Stebint šiandieninę masinę emigraciją atrodo, kad mūsų tauta vėl pabudo ir pradėjo ekspansiją, ji apgyvendina ir lietuvizuoja naujas teritorijas nešdama savo mentaliteto ir kultūros grūdelius. Ir jei laikytumėmės šio požiūrio, dabartinė situacija su emigracija jau panašėja į artipilnę stiklinę, tiesa?
Ar nutautėja lietuviai, palikę Lietuvą?
Skeptikai sakys: „Betgi jie nutautėja tuose savo užsieniuose“. Dalis tiesos yra – ir kertant mišką skiedros išties tampa sąnaudomis. Bet čia aš atsakysiu, pasiremdamas savo asmenine patirtimi. Kai nuvykstu į naują šalį ar net kitą tam tikros šalies miestą, įvedu į feisbuko paieškos langelį to miesto ar miestelio pavadinimą ir žodį lietuviai. Pabandykit patys, nekalbu apie tokius begemotus kaip „UK lietuviai“, „Norvegijos lietuviai“, „Briuselio lietuviai“... Įveskit ne tokias populiarias šalis: Italijos, Prancūzijos, Graikijos, galų gale, įveskit mažesnes teritorijas, visur pilna „Kretos lietuvių“, „Tenerifės lietuvių“, „Bradfordo lietuvių“... ir t.t. Visose šiose FB grupėse šimtai, tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių narių. Štai jums geriausias lietuvių ekspansijos įrodymas.
O pasiskaitykit, kas tuose grupių puslapiuose rašoma, kuo gyvena tenykščiai lietuviai, ir atrasit daugybę įrodymų, kad jie neištirpo, nesiasimiliavo veikiami priimančios tautos preso. Jie remia vieni kitų verslus, dalinasi daiktais ir patarimais, diskutuoja lietuviškai, ieško lietuviško maisto (sūrelių, kefyro, grikių kruopų, krakmolingų bulvių, juodos duonos ir t.t.), ieško lietuviškai kalbančių draugų, auklių, mokytojų ir net logopedų savo vaikams, buria krepšinio, tinklinio ir kitokias sporto komandas lietuviškumo pagrindu, kartu švenčia bendruomenės ir valstybines šventes, kartu gieda himną liepos 6 d. Argi ne taip elgiasi tauta? Argi mūsų emigrantai neatitinka visų tautos apibrėžimo sąlygų? Ar jie nutautėjo per 20 paskutinių metų? Nebesusikalba lietuviškai ar nebemėgsta cepelinų? O ar labai nutautėjo ekscelencija Valdas Adamkus? Kiek, ar ne 50 metų praleidęs emigracijoje? O B. Brazdžionis, A. Škėma, J. Mekas argi ne užsieniuose pildė mūsų kultūros turtų skrynią?
Galų gale štai jums dar vienas įrodymas, kad savo šalies palikimas nėra savo tapatybės atsisakymas. Kadangi lietuviai gana savikritiški ir savam krašte pranašu nebūsi kaip pavyzdį pasitelksiu kitų tautų atstovus. Pirmiausia į galvą ateina žydai – bet ne, per daug paprasta ir chrestomatiška. Ne. Tegu būna indai ir musulmonai.
Dabar esu apsistojęs (bet nebūtinai čia gyvenu) nedideliame Šiaulių dydžio Anglijos miestelyje. Nustebsit, kiek čia pastatyta mečečių ir ne tik jų, dar ašramų. Daugybė pastatų su iškabomis „Islamic center“, „Hindu community house“, „Mama India day care“. Už taksi vairo dažniausiai sėdi sikhas su mėlynu turbanu, daugybė kirpyklų išgyvena vien todėl, kad kerpa ne tik plaukus, bet ir barzdas – taip, milžiniškas barzdas musulmonams, daugybė parduotuvių, kuriose prekiaujama indiškais sariais ir musulmoniškais drabužiais.
Net vaikai į mokyklas eina ne džinsus mūvėdami, o plačias kelnes. Ir kas pirmas paneigs, kad jie neišlaikė savo kultūros, tikėjimo, savo Halal kulinarijos? Jie ją išplėtė, kultūriškai drastiškai pakeitė tradicinį anglišką miestelį. Tad kuo lietuviai prastesni? Neškim ir mes savo kultūra, skleiskim po pasaulį. Vakar mane kirpykloje kirpęs pakistanietis pasakė „Labas“ – smulkmena, bet maloni.
Na, ir pagaliau finalinis klausimas – tai evakuotis iš Lietuvos drauge su Juozu, ar vis tik pasilikti?
Ogi darykit kaip norit. Man asmeniškai gerai ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tiesiog susitaikykim su faktais: tautinio kiemo varteliai atverti, lietuviai pasklido po pasaulį. Klausimas tik, ar mes keiksim išvykusius ir vadinsim juos išdavikais, ar sugebėsim įžvelgti pozityvių dalykų? Atiminėsim pilietybes, gąsdinsim antstoliais už nesumokėtus PSD, ar kaip tik plėsim galimybę vaikams mokytis namuose ir nuotoliniu būdu, tankinsim ambasadų ir kultūros atašė tinklą?
Mūsų tautos stiprybė – vienybėje, nepravardžiuokim vieni kitų „lūzeriais“ ir „išdavikais“. Kol vieni bando pataisyti reikalus metropolijoje, kiti kuria „atsarginę Lietuvą“, įrašinėja atsarginį „hard draivą“, kad, neduokdie, jei pasikartotų Ribentropo-Molotovo suokalbiai, būtų stiprus išeivijos frontas, kuris kaip atsarginis žaidėjas lemiamu istoriniu momentu išbėgtų į aikštelę ir įmestų tą lemtingąjį tritaškį.
Ačiū už dėmesį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!