Emigrantai, išvažiuojantys laikinai uždarbiauti, žinoma, gali grįžti, jeigu tuo metu nebus darbo užsienyje arba darbas - sezoninis. Yra darbuotojų, dėl finansinės padėties priverstų išvažiuoti, jie dažniausiai išvyksta vieni, o šeima lieka čia, Lietuvoje. Ši emigrantų kategorija mielai grįžtu čia jei tik būtų tinkamo darbo.
Kita paveikslo pusė - tai žmonės, kurie jau yra įsitvirtinę užsienio šalyse, tai yra, turi garantuotas ir juos tenkinančias pajamas, būstą, finansinių įsipareigojimų ar pakeitę gyvenimo būdą ir nieko nebesiejantys su Lietuva tikrai nenorės gręžtis atgal. Visų pirma - ką jiems naujo ir patrauklaus gali pasiūlyti Lietuvos darbo rinka? Viskas kaip ir po senovei, nuo to laiko, kai jie išvyko.
Šiuo atveju grįžtu tikrai nedidelė dalis sezoninių darbuotojų, kurie gyvenimo su užsieniu nesieja. Didžioji dalis emigrantų yra atsiriboję nuo Lietuvos ir greičiausiai čia gyventi nebepriprastų. Imigracija šiuo atveju yra labiau tikėtina - darbininkai iš skurdesnių valstybių mielai sutiktų padirbti Europos Sąjungoje, tačiau ar ilgam?
Tai daugiausia būtų sezoniniai darbuotojai, atvykę ne ilgesniam nei metų laikotarpiui, jie nesiruoštų čia gyventi ilgiau ir atvyktų vieni. Ar neišsigąs jie pragyvenimo kaštų ir ar užteks jiems pinigų jų šeimoms, likusioms tėvynėje, išlaikyti? Taip, pas mus ir šiuo metu atvyksta darbuotojų iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ar Turkijos, tačiau jie taikosi pelningesnių darbų arba dirba nelegaliai. Ar nepasikartos Nacionalinio stadiono statybų istorija, kai tikrintojai sugavo ne tik nelegalių darbuotojų, bet ir imigrantų?
Lietuviai bedarbiai irgi gali bodėtis keisti kvalifikaciją, jeigu atlyginimas jų netenkintų. Viskas labai miglota, nes pats projektas gali ir nepasiekti tokių aukštumų, kaip įsivaizduojama. Mano manymu, aišku tiek, kad ekonominė padėtis nebus tokia kaip prieškriziniu laikotarpiu ir niekas pinigais nebesišvaistys.
Kaip minėjau anksčiau, manau, kad projektas gali išvis neprasidėti, o vykti maždaug tokiu pat tempu, nes gyventojai neturi pakankamai pinigų, o ir nauda svarstytina. Taip ir toliau lauksime pradžios ir renovuosime po keletą namų per metus vietoje planuojamų 600-700 namų. Ankstesnė vyriausybė žadėjo nuversti kalnus ir projektas buvo laikomas vos ne būsimu ekonominiu stebuklu, ištrauksiančiu prasiskolinusią valstybę iš duobės. Primenu dabar gal ir juokingą faktą - tuometinis ūkio ministras Dainius Kreivys žadėjo jau 2009 m. renovuoti 500 namų, 2010 metais - 1 tūkst., o iki 2013 metų - net 4,9 tūkstančio.
Man atrodo, kad niekas neprasidės ir šiemet, nebus nė tų 500 namų. Emigrantų, kurie bėga tarsi žiurkės iš skęstančio laivo, taip lengvai nesugrąžinsi. Manau, todėl, kad pats projektas yra toks pat beviltiškas, kaip ir bandymai jį įgyvendinti. Projektas linkęs žlugti, ne su trenksmu, tačiau lėtai ir tyliai numirti. Gyventojai nemato prasmės imtis paskolas ir renovuoti būstus, nes bijo eilinį kartą išsidurti. Jų neveikia nei reklamos, nei raginimai, nei aiškinimai, nei kaimynų lenkų pavyzdžiai.
Tikriausiai ir grasinimai nepadėtų, nes renovacija suprantama kaip galvos kišimas į spąstus. Tiesa, kad emigrantai sugrįžtų, tačiau tik „uždarbiautojai“, kurie nesudaro „didžiosios“ dalies, ir greičiausiai neilgam. Imigrantų antplūdžio, kurio vieni bijo, kiti laukia greičiausiai statistikos skaičiukuose, irgi nematysime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!