Maniau, kad mano nemaža sukaupta profesinė patirtis parvežta iš svečių šalių bus paklausi ir naudinga. Taip pat buvau įsitikinusi, kad tautiečių nusiskundimai yra iš piršto laužti ir, kad uoliai skundžiasi tik tinginiai.
Tik grįžusi į Lietuvą gavau kelis darbo pasiūlymus, labai apsidžiaugiau ir tyliai sau svarsčiau, kodėl aš anksčiau negrįžau į gimtąją šalį. Plojau katučių ir tildžiau visus, kurie man sakė, kad aš ilgai Lietuvoje nebūsiu. Viskas klostėsi gerai lygiai tris mėnesius. Mano darbdavys nustojo laiku mokėti atlyginimą, pradėjo reikalauti, kad su klientais iš kitų šalių bendraučiau jų laiku, t.y. naktimis Lietuvos laiku ir be jokio papildomo atlygio, nes gi „dirbame dėl vieno tikslo“.
Šokiravo ir tai, kad komandiruočių metu buvo prašoma, kad apsistočiau „pas pažįstamus“, buvo prašoma, kad dirbčiau su individualios veiklos pažymėjimu, nes darbdavys norėjo išvengti mokesčių ir t.t. Neapsikenčiau, pasakiau, kad nebedirbsiu, bet ir to mano darbdavys oriai priimti nesugebėjo. Vėlgi manęs buvo paprašyta išeiti tuojau pat, nors pagal įstatymą aš turėjau dirbti dar dvi savaites. Apsisukau ir išėjau, nes nieko bendro su šiuo darbdaviu nenorėjau turėti.
Vėl kibau į darbo paieškas. Greitai susiradau darbą tarptautinėje kompanijoje, užėmiau aukštas pareigas. Kibau į darbus, tikėdama, kad dabar viskas bus gerai. Bet vėl suklydau, darbdavys vėl laiku nemokėjo atlyginimo, atvirai melavo ir prašė darbuotojų meluoti klientams net apie tai, iš kokios šalies ši kompanija kilusi. Pradėjus prieštarauti, tuos žmones iš karto atleisdavo.
Neapsikenčiau, jau po kelių mėnesių padaviau pareiškimą išeiti iš darbo. Manęs nepaklausė, kodėl noriu išeiti, tiesiog pasakė, kad jei noriu rekomendacijų, turėsiu meluoti mane pakeisiančiam darbuotojui apie priežastis, kodėl palieku šią darbovietę. Negana to, darbdavys net nepranešė „Sodrai“, kad aš jau nebesu įdarbinta šioje įmonėje, todėl po kelių savaičių manęs laukė nemaloni staigmena. Pasirodo, darbdaviai, bijodami prarasti savo leidimus gyventi Lietuvoje, tyčia nepranešė apie sutarties nutraukimą.
Šiuo metu jau mėnesį esu bedarbė. Darbo nerandu ne todėl, kad tingiu ieškoti. Ne, ieškau kasdien, bet mano paieškos bevaisės (galėčiau atskirai papasakoti apie darbdavių įžūlumą darbo pokalbių metu), nes aš noriu elementarios pagarbos ir susitarimo laikymosi iš darbdavio. Panašu, kad daugeliui Lietuvos darbdavių tai naujiena.
Ar būčiau grįžusi, jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia? Tikrai ne.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame Jūsų – ar Jums sudėtinga šiuo metu Lietuvoje rasti darbą, kokių atlyginimo pasiūlymų paprastai sulaukiate? Ką patartumėte ieškantiems darbo? Kviečiame mintimis pasidalyti ir darbdavius – ar Jums paprasta rasti kvalifikuotą darbuotoją, su kokiomis bėdomis susiduriate ieškodami naujo darbuotojo? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.