Lietuviai yra aktyvūs - keliauja į saulėtas Graikijos, Italijos ar Ispanijos salas. Tie, kurie turi daugiau pinigų ir mėgsta šurmulį, renkasi Londoną, Paryžių, Romą. O kada Jūs paskutinį karta buvote Palangoje? Pats buvau šį savaitgalį ir noriu Jums papasakoti tai, ką mačiau, girdėjau ir jutau.
Galima sakyti, kad atostogų praktiškai neplanuoju – dažniausiai tai įvyksta visiškai spontaniškai, kaip ir paskutinį savaitgalį. Mano planas buvo nuvažiuoti į alaus festivalį Kaune (esu kraftinio alaus megėjas ir ragavęs virš 30 skirtingų alaus rūšių ir gėręs 300 skirtingo pavadinimo alaus vien per paskutinius metus). Kaip ten bebūtų, kompanija nesusirinko, o norinčių iškviesti man „uberį“, kai norėsiu grįžti į viešbutį nebuvo.
Pradėjau tikrinti lėktuvų skrydžius, tačiau paskutinės minutės pasiūlymai buvo skirtingi tik kelionėms visai savaitei, o galėjau sau leisti tik dvi savaitgalio dienas. Vienintelis kelias – tai sėsti į automobilį ir nuvažiuoti tiesiu taikymu į pajūrį. Paskutinį kartą Palangoje buvau prieš 7-erius metus, kai oficiali valiuta buvo litas, Žalgiris nebuvo geriausia krepšinio komanda, o Andrius Kubilius ėjo premjero pareigas.
Kelias lygus, malonus, praktiškai tuščias. Dar neprivažiavus Palangos, jau buvo gauta pirmoji teigiamų emocijų dozė. Prie Jakų padaryta patogi žiedo nuovaža. Smulkmena, bet malonu.
Kažkada seniai, dar pirmą kartą būnant Palangoje, teko gyventi bendrabučio tipo kambariuose kartu su nepažįstamais žmonėmis. Antra bei trečia karta namuke „pas babą“ už sienos. Dabar apsistojome 4 žvaigždučių viešbutyje „Alanga“. Šis viešbutis kažkada man simbolizavo finansinę laisvę, nerūpestingumą, tada kai gali atsisėsti balkone, užrūkyti storą cigarą ir pasakyti sau: „Taip, gyvenimas pasisekė“. Kaina už naktį dabar įkandama praktiškai kiekvienam: 67 eurai su įskaičiuotais pusryčiais.
Nesiplėsiu aprašydamas kambarį ar patogumus (nes, tiesą sakant, mane jau sunku nustebinti), tiesiog pasakysiu, kad prioritetiniai reikalavimai (švari patalynė bei kambarys, dideli balkonas ir dušas arba vonia) buvo visiškai išpildyti. Pasidėjus daiktus, nuėjome užkąsti.
Pasitikiu kitais žmonėmis ir faktais labiau nei savo intuicija, todėl nesu vienas iš tų, kurie atsitiktinai eina pavalgyti į pirma pasitaikiusi restoraną. Einu tik į geriausius restoranus. Pagal tinklapį „TripAdvisor“ – geriausia vieta pavalgyti Palangoje tai A-petit (Vytauto g. 73). 400 metrų nuo viešbučio – pats tas.
Užėjus į vidų juntama „šeimos restoranėlio“ koncepcija. Kažkas panašaus į „Jurgio ir Drakono“ ar „Pinavijos“ (abu restoranai – Vilniuje) fusioną. Vietoje kėdžių – logistinės paletės su pagalvėlemis ant viršaus, šiek tiek toliau sėdi pora su šuniuku. Atrodo draugiškai. Tokia pati draugiška padavėja po kelių akimirkų prieina ir paduoda meniu. Išsirenku čili sriubą su jautiena, midijas, šafrano padaže, o mane kolegė, žymi floristė Inesa Borkovska, salotas su ožkos sūriu, parmos kumpio lentą bei alyvuogių rinkinuką. Užgeriame prancūzišku sidru (Van de Rance de Bolee).
Liaudiškai vadinamos Chilli con carne sriubos sugadinti praktiškai neįmanoma (kaip ir Parmos kumpio, kurio sūrumas puikiai tiko prie saldoko sidro) – didelis aitrumas prislopina jautienos trūkumus (jei tokie iš viso yra), o pupelės sukuria glotnią tekstūrą. Puiku, pereiname prie midijų.
Norėčiau tik pasakyti, kad šafranas yra bene brangiausias pasaulio prieskonis. Užmerkiu akis ir įsivaizduoju Irano ūkininkus renkančius šio augalo siūlelio formos purkas. Vėliau, mažose kolbose atsargiai įveiktą kelią. Šafrano kelią iki Palangos. Čia jis pagyvino vyno ir grietinėles padažo šokį aplink švežias midijas. Buvau Belgijoje, buvau belgiškose restoranuose – šitoms midijoms nėra lygių. Tai yra šios vasaros delikatesas numeris vienas. Prašau, atvežkit tokias midijas į Vilnių, maldauju.
Dviese pavalgėme už kuklią 38 eurų sumą + arbatpinigiai.
Toliau laikas nebuvo leidžiamas veltui, nuskubėjome prie jūros, kiek šiauriau nuo pėsčiųjų tilto. Galbūt kaltas oras (buvo apie 18 laipsnių šilumos), galbūt tiesiog Palanga buvo iškeista į kitus neaplankytus užsienio kurortus, tačiau praktiškai visa jūra buvo mano. Taip, kai kurie žmonės sedėjo prie „Mojo Lounge“ sėdmaišių (pats užsisakiau šiuo metu populiarų IPA buteliuką), tačiau užteko nueiti kelis šimtus metrų šiauriau ir patogiai įsitaisyti.
Taip, kopos, jūra yra tos pačios, bet kažko trūksta. Mano nuostabai ir džiugesiui, greitai supratau, ko trūksta. Trūksta jaunuolio reklamuojančio šaltus čeburekus ir karštą alų (ir nesakykit man, kad buvo atvirkščiai). Trūko budulių su kojinėmis, sandalais ir sportiniais marškinėliais. Taip, pagaliau Palanga išsivadavo nuo tų, kurie šį kurortą sugadino.
Po kažkurio laiko plaže tapo per šalta sedėti o aš išalkau. Vakare pasirinkome nueiti į Pasakų parką. Visiškai atsitiktinai atradome, kad parkas visiškai neatsitiktinai taip pavadintas – tam tikrose vietose yra skulptūros su tekstu bei mygtukais, kuriuos paspaudus lietuvių ar anglų kalba pradedama sekti pasaka. Kol ėjome, spėjau nufilmuoti ypatingai garsius ir aukštai skriejančius fejerverkus (kaip paaiškėjo, vos už 100 metrų vyko Tautvydo Sabonio vestuvės).
Prisėsti ir išgerti vėlyvų gėrimų nusprendėme bare „Kablys“ (Taip, tas pats apie kuri Jūs girdėjote, jei esate iš Vilniaus). Nors baras oficialiai nebuvo atidarytas, o ir virtuvė dar nedirbo, mes užsisakėme Vilkmergės alaus (3.5 euro) ir Mojito (5 eurai). Alus kaip alus, kokteilis kaip kokteilis, vietos daug, daug šviesų, bet žmonių mažai. Taip baigėsi pirmoji diena.
Antrąją pradėjome nuo sočių pusryčių viešbutyje. Švediškas stalas, kelių rūšių karštieji patiekalai (dešrelės, koldūnai, kiaušinienė), įvairios mišrainės bei vaisiai. Aišku, galima ginčytis, bet kaip žmogus, kuris per savo gyvenimą aplankė virš 20 šalių ir nakvojo maždaug 100 skirtingų viešbučių, galiu tik pasakyti: mišrainės nėra pusryčių maistas. Daugiau dribsnių, dar norėčiau Benedikto kiaušinių ir angliškų pupelių pomidorų padaže su kepto kumpio gabaliukais. Senamadiniški angliški pusryčiai. Dėl tokių pusryčių gyventi verta. Alanga, deja, to pasiūlyti negali.
Išėję į lauką nuėjome į Tiškevičių rūmus pamatyti didžiausio gintaro luito Lietuvoje. Muziejus nedidelis, bilietas pigus (2.8 euro asmeniui), tačiau informacija glaustai ir idomiai išdėstyta, yra interaktyvūs elementai (didinamasis stiklas per kurį galima detaliau apžiūrėti gintaro gabaliukus). Nors gintaro ir meno dirbinių kolekcija yra maloni akiai, tačiau svarbiausias čia „desertas“ yra puikiai prižiūrėtas botanikos sodas.
Praėjus kelioms valandos vėl laikas pasistiprinti. Šį kartą nuėjome į restoraną „DeCuba“. Graži išorė, patogus krėslai ir didelė nostalgija šiai vietai (kažkada tai buvo mano mėgstamiausias restoranas). Ką gi, kadaise vienas protingas vyrukas su inicialais A.U. pasakė, kad geri restoranai pasižymi trumpu meniu. Šį kartą į mūsų rankas papuolė išskirtinis egzemplorius – čia ir burgeriai ir kepsniai, ir virti žirniai ir picos. Tai tik reiškia, kad restoranas neturi savo išskirtinio patiekalo ir gaudo įvairaus plauko turistus, kurie vaikštinėja Basanavičiaus gatve.
Mes užsisakėme cepelinus ir bulvinius blynus su lašiša. Nesu lietuviškų valgių megėjas, bet tai buvo mažiausiai rizikingas sprendimas. Didžkukulis išvirtas buvo gerai – skani, tąsi tešla ir aukštos kokybės mėsa viduje, tikrai neturiu priekaištu, bulviniai blynai irgi buvo kaip bulviniais blynai, nieko blogo anei gero apie juos negalima buvo pasakyti, išskyrus, kad lašiša buvo ne ką geresne nei pirkta iš prekybos centro. Vis dėlto nuvylė stalo vandens (iš čiaupo) kaina – 2.2 euro už litrą vandens su citrinos skiltėle. Nieko naujo Marijos žemėje.
Toliau einame į barą pretenzingu pavadinimu 1925 (kaip nurodyta oficialiame tinklalapyje, būtent šiais metais čia įkurta aludė). Viduje lyg senovinėje buožės troboje, aplink laksto padavėjos su juodai-baltomis prijuostėmis, nešinos alaus pilnais padėklais.
Užsisakėme po rinkinį prie vyno ir alaus, dvi „Grimbergeno“ alaus sklidinas taures (prašau įsidėmeti, jei kada nors būsiu populiarus ir turtingas, norėsite mane sužavėti, dovanokite man „Grimbergeno“ alaus statinę). Rinkinys prie alaus standartinis – kiaulių ausytės (šiuo atveju stipriai pervirtos), kepta duona (galbūt kiek per kieta), sūrio kukuliai (šiuo atveju tai buvo geriausias užkandis).
Deja, ypač nuvylė užkandis prie vyno – mažas sūrio pasirinkimas, jokių papildomų padažų (uogienės ar medaus padažai tiesiog būtini. Galbūt, 1925-iais, galėjai kažką nustebinti, tačiau tikiuosi tokia vieta greitai dings iš Palangos restoranų žemėlapių.
Grįžę namo supratome – negalima palikti visko liūdna gaida, liekame dar vienai nakčiai. Nesvarbu, kad man rytoj reikia į darbą, keli skambučiai klientams ir jau sutarta dėl susitikimo čia pat, Palangoje (jei kas nežinote, dirbu vienoje finansų maklerio kompanijoje.
Kita diena prasideda įprastai - sotūs pusryčiai, o tada intensyvūs susitikimai su klientais. Taip, kas gali būti geriau, kai gali atostogauti, kol dirbi. Pabaigai dar karta nueiname į geriausia Palangos atradimą, restoraną „A-petit“, užsisakome gaivių šaltibarščių, sūrio kukulių bei mini-kruasanų užkandžiui.
Išskirsiu paskutinius du patiekalus – puikūs, orkaitėje kepti kruasanai su mažu vištienos filė gabaliuku, kuriuos tikrai bandysiu pats pateikti mano mylimiems svečiams Varšuvoje (grįžtu į savo butą lygiai po dviejų savaičių. Ideali kombinacija – švelnus ir saldus sviestinis kruasanas sužadina pirmuosius pojūčius, o mažas mėsos gabaliukas vilioja prieš pateikiant pagrindinį patiekalą.
Šiuo atveju, tai buvo salotos su tigrinėmis krevėtemis. Nors salotos ir šviežios, tačiau šiuo atveju padažas buvo vandeningas, neišvaizdus. Gerai, kad į pagalbą atskubėjo krevečių būrys. Ant griliaus grotelių apskrudusios jūros gėrybės savo riebumu harmonizavo kiek preską salotų skonį.
Už viską sumokėjome apie 40 eurų, patraukėme prie jūros paskutinį kartą atsisveikinti.
Taip, nors galėčiau dar trumpai priminti apie tai kad norėjome nueiti į Alexandre Vassilev (žinomas rusų mados guru) parodą ir dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių gerai paslėptas Palangos kurorto muziejus (Birutės al. 34A) nedirbo ne tik sekmadieni, bet ir pirmadienį, o kažkada populiarioje žvejų gatvėje jau nebėra nei vieno žuvies kiosko, galima sakyti, kad Palanga keičiasi. Tai tapo žmonių, turinčių skonį, kurortu. Tų, kurie nors ir nostalgiškai prisimena senus laikus, žino, kad grįžę čia ras naują, vakarietišką, daug geresną, suremontuotą ir sutvarkytą Palangą.
Tikiuosi, šis kurortas taip keisis ir toliau. Mes iškėlėme bures, bet pasitaikius geriems vėjams dar kartą grįšime.
Papildomai pridedu autoriaus (t.y mano) išlaidų suvestinę trims dienoms:
Pirma diena:
Pilnas bakas degalų - 64 eurai
Nakvynė - 67 eurai
„A-petit“ sąskaita - 38 eurai
Du buteliukai kolos iš minibaro - 3 eurai
Alus ir kokteiliai „Mojo Lounge” - 8 eurai
„Kablys“ sąskaita - 8.5
Smulkūs užkandžiai, suvenyrai - 20 eurų
Antra diena
Nakvynė viešbutyje - 67 eurai
„DeCuba“ sąskaita - 14.70 euro
Bilietai į Gintaro muziejų - 5.6 euro
„1925“ sąskaita - 23,20 euro
Du buteliukai kolos iš minibaro - 3 eurai
Alus ir sultys iš parduotuvės - 6 eurų
Trečia diena
Kava su klientu - 6.6 euro
„A-petit“ sąskaita - 39.4 euro
Pagalvės mokestis - 4 eurai
Viso per 3 dienas išleista 378 eurų (dviems)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prasideda atostogų sezonas ir teks atostogautojams patirti daug nuotykių ir išbandyti pramogų. Pasidalink savo patirtimi iš kelionių po Lietuvą arba užsienyje, atskleisk, kiek tau jos kainavo ir kaip pavyksta sutaupyti ir rašyk pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atostogos”.