Artėjant apsisprendimo metui kokią laiko juostą pasirinkti Lietuvai, čia pateikiama nevienareikšmė informacija leis pamąstyti ir paieškoti argumentų sąmoningam ir apgalvotam sprendimui, o ne vadovautis vien tik aklais jausmais.
Ką Lietuvoje iš esmės reiškia „vasaros“ laikas? Tai reiškia, kad Lietuva, įsivesdama šį laiką, iš savo geografinės laiko juostos persikelia į Rusijos laiko juostą ir ima gyventi Maskvos laiku. Tas laikas mums jau gerai pažįstamas nuo Sovietų Sąjungos laikų, kai Lietuva dirbtinai buvo priskirta Maskvos laiko juostai, kad būtų patogiau tvarkyti reikalus iš Maskvos. Ir tai buvo suprantama, kadangi buvome toje sąjungoje. Dabar Lietuva yra kitoje sąjungoje, ir, Europos valstybėms pasilikus savo laiko juostose, Maskvos laikas Lietuvoje atitolintų Lietuvą nuo Europos valstybių dienos ritmo.
Patyrinėjus laiko juostų žemėlapį matosi, kad yra Pasaulyje keletas valstybių dėl įvairių priežasčių nusistačiusių laikrodžio rodykles labai keistai (pusvalandžio, 45 minučių skirtumu nuo laiko juostos), tačiau didžioji dauguma Europos ir Pasaulio valstybių gyvena savo laiko juostos laiku.
Galbūt Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos sprendimai pasirinkti gretimą laiko juostą buvo nulemti noro būti glaudžiau su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis? Kitos ES valstybės pasiliko savo laiko juostose.
Dalis Lietuvos teritorijos (Žemaitija) patenka į UTC+1 laiko juostą, kita dalis patenka į UTC+2 laiko juostą. Lietuvai logiška būtų pasirinkti būtent vieną iš jų, ir visiškai nepagrįstais atrodo dalies gyventojų norai nukelti Lietuvą į UTC+3 laiko juostą, kuri geografiškai yra gerokai nutolusi ir neturi nieko bendra su Lietuva.
Ką reiškia laiko juostos? Pasaulinio tarptautinio susitarimo pagrindu visas Žemės rutulys meridianais padalintas į 24 laiko juostas. Kiekvienos laiko juostos viduryje vidurdieniu laikoma 12 val. dienos, kai saulė yra aukščiausiame taške.
Jeigu ši sistema paseno arba nusibodo, ir yra didelis noras vidurdieniu pasirinkti kitą valandą, tai tokį pasirinkimą reiktų įtvirtinti nauju pasauliniu susitarimu. Pavyzdžiui: laikyti, kad, kai saulė yra aukščiausiame taške, laikrodžiai turėtų rodyti 14 val., ir tai laikyti vidurdieniu. Pagal daugelio žmonių dabartinį gyvenimo ritmą tai būtų logiška, kadangi, jeigu dauguma žmonių keliasi apie 6 - 7 val., ir eina miegoti apie 22 - 23 val., tai šio budraus paros laikotarpio vidurys ir būtų 14 - 15 val.
Laikrodžio pasukimas į priekį, net ir 2 valandomis, vidurvasarį atrodytų visai normaliai: saulė tekėtų apie 6 val., o leistųsi apie 22 val., taigi šviesos užtektų ir rytams, ir vakarams. Rudenį ir pavasarį irgi būtų pusėtinai: saulė tekėtų apie 8 val., leistųsi apie 20 val. Tačiau su žiemos laikotarpiu būtų problematiškiau: šiuo metų laiku turime siaurą dienos trukmę, ir stumdant laikrodžio rodykles visiems gerai nebūtų. Tamsu būtų arba ryte, arba vakare. Beje, žiemą tamsu net ir nestumdant laikrodžio rodyklių.
Lietuvoje didelė dalis žmonių pasisako už „vasaros laiką“. Daugeliu atvejų „vasaros laiko“ mėgėjai šį laiką painioja su pačia vasara. Vasarą visada bus maloniau, net ir nepersukant laikrodžio rodyklių. Tačiau, jeigu pasirinksime visus metus turėti „vasaros laiką“, tai nuo to visus metus vasara nebus, deja.
Kai kas bando save apgaudinėti, kad pastūmus laikrodžio rodykles 1 val. į priekį, t. y. įvedus „vasaros laiką“, neva pailgėja diena. Tačiau iš kur tas stebuklingas pailgėjimas? Tai iliuzija, kadangi šie žmonės labiau vertina ne rytinę, o vakarinę šviesą.
Esant „vasaros laikui“ ne visiems yra puiku, kai žinant, kad ryte reikės anksti keltis, vasarą tenka eiti miegoti dar nesutemus, o kartais dar saulei šviečiant. Ne visiems puiku, jei žiemą reiktų keltis giliose sutemose ir laukti prašvintant vos ne iki vidurdienio.
Pasaulyje įprasta, kad ryte turi prašvisti, o vakare turi sutemti, naktį turi būti tamsu, o dieną šviesu. Ir tie, kas bando šokinėti prieš gamtą, anksčiau ar vėliau pajunta, kad yra stipriai nukentėję.
Daug netikslumo ir dviprasmiškumo įneša jau pačios sąvokos „žiemos laikas“ ir „vasaros laikas“. Tai mums nesąmoningai asocijuojasi su atitinkamu metų laiku ir tuo laiku esamais pojūčiais: „vasaros laiku“ būna šilta ir šviesu, o „žiemos laiku“ būna šalta ir tamsu. Šie laiko pavadinimai yra ydingi, ir dabartiniu apsisprendimo laikotarpiu jie trukdo objektyviai vertinti visas aplinkybes.
Iš tiesų nėra jokio „žiemos laiko“, o yra Lietuvos „geografinis laikas“, arba „tikrasis laikas“, arba „savasis laikas“. Taip pat nėra jokio „vasaros laiko“, o yra „dirbtinai paankstintas laikas“, arba „laikinasis sezoninis laikas“, arba „rytų kaimyninis laikas“.
Beje, neteko girdėti, kad kas nors vertintų ne tik laiko juostų faktorių, bet ir tą aplinkybę, kad toje pačioje laiko juostoje esančios valstybės tuo pačiu vasaros ar žiemos metu turi labai skirtingą dienos trukmę, priklausomai nuo to, ar valstybė yra šiaurės, ar pietų platumose. Pavyzdžiui, Suomija ir Graikija yra toje pačioje laiko juostoje, tačiau tą pačią vasaros ar žiemos dieną dienos ilgumas šiose valstybėse gerokai skiriasi. Birželio arba gruodžio antroje pusėje dienos ilgumo skirtumas tarp šių valstybių sostinių sudaro apie 4 valandas! O jeigu įvertinsime ir skirtingą prašvitimo bei sutemimo laiką, tai šviesiojo paros meto skirtumai bus dar didesni. Tokių valstybių pojūčiai ir nuomonės laiko ir laikrodžių atžvilgiu gali labai skirtis. Daugelis turbūt nustebs, kad net ir pačioje Lietuvoje birželio ar gruodžio antroje pusėje Biržuose ir Druskininkuose dienos ilgumas skiriasi net pusvalandžiu! Gal būt jau laikas būtų įvertinti ir šį aspektą.
Laiko stumdymu žmonės norimo rezultato nepasiekia dėl to, kad gamtoje šviesusis paros metas ne pasislenka, o pailgėja, arba sutrumpėja. Gamta mums groja savu ritmu, o mes nevykusiai bandome šokti visai kitu ritmu, todėl vaizdelis atrodo nekaip.
Jeigu, kaip teigiama, norime racionaliau išnaudoti šviesųjį paros metą, tai logiškiau būtų prisitaikyti prie gamtos ritmo - ne sukioti laikrodžius, bet, sulig dienos ilgumu, dirbti ilgiau, arba trumpiau. Pavyzdžiui, vasarą pradėti darbus valanda anksčiau, baigti valanda vėliau, o žiemą darbus pradėti valanda vėliau, baigti valanda anksčiau. Tačiau šis logiškas prisiderinimas prie gamtos, turbūt, mažai kam patiktų, todėl, kad žiemą dirbant tik 6 valandas, vasarą tektų dirbti 10 valandų, o vasarą ilgiau dirbti niekas netrokšta. Nors tokiu būdu ir žiemą, ir vasarą, ir prieš darbus, ir po darbų būtų šviesiau, ir abi besiginčijančios pusės šiuo požiūriu nebeturėtų pagrindo ginčui.
Karštų dienos temperatūrų valstybės bando prisitaikyti prie gamtos: dirba ryte ir vakare, o vidurdieny - siesta. Šiaurinės valstybės turi kitą specifiką - čia akivaizdžiai didesni dienos ilgio svyravimai metų eigoje, todėl jos irgi galėtų savaip taikytis prie gamtos ritmo.
O gal Pasaulis ir technologijos jau yra taip stipriai pasikeitę, kad reikia visai kitokių, inovatyvesnių sprendimų.
Lietuva ir Suomija ėmėsi iniciatyvos keisti šią nusibodusią laiko sukiojimo tvarką. Pasukime ne laikrodžius, bet galvas, ir pasiūlykime ką nors kokybiškai naujo ir genialiai paprasto.
Laikas yra reliatyvus, bet Einšteino nebeturime, o nuspręsti reikia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.