RTIUL - Respublikinė tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinė ligoninė, kurią sudaro keturi stacionarai: Žolyno (Žolyno g. 12), Antakalnio stacionaras (Antakalnio g. 77), Santariškių stacionare (Santariškių g. 14), Žvėryno stacionare (Birutės g. 1/20). Tikslių duomenų neturiu, tačiau kiek radau internete, visuose stacionaruose šiuo metu dirba apie 500 specialistų. Taip pat radau gana nuoširdžią ryšių su visuomene specialistų informaciją, kad ten dirbantys specialistai tikrai kelia savo kvalifikaciją ir tobulėdami savo srityje aktyviai bendradarbiauja su JAV, Norvegija bei Švedija.
Iš tiesų po apsilankymo Žvėryno stacionare buvau maloniai nustebintas gydytojų ir specialistų paprastu, maloniu, žmogišku bendravimu. Tame pušų apsuptame kampelyje jaučiausi kaip mažame kaimelyje, toli nuo miestų šurmulio, kur kaimynai vieni kitus pažįsta, padeda vienas kitam ir sąžiningai išsikelia trispalvę per valstybines šventes. Malonus jausmas.
Nors viskas yra taip gražiai sudėliota ir personalas atrodo tinkamas, kažkas man vis nedavė ramybės visoje toje šviesiomis spalvomis spindinčioje aplinkoje. Gydytojo kabinete (buvau jame gana ilgai, nes atrodė, jog gydytojas lakstė per du kabinetus greičiausiai pavaduodamas kolegą) į akis krenta „antikvariniai“ prietaisai, šaldytuvai, dar kažkokie darbo įrenginiai garbingai pažymėti „CCCP“ ženklais. Pagalvojau, „na tiek to, jeigu daiktas veikia, tai kam jį mesti“? Vėliau ant sovietų laikus menančių plytelių, kurios nutryptos taip, kad bet kas galėtų pasakyti kur per pastaruosius 20 metų buvo mėgiamiausia gydytojo vaikščiojimų vieta, pastebėjau kelias skruzdėles nekaltai besiblaškančias po nuostabų „CCCP“ grindinį. Priminsiu Jums - tai infekcinė ligoninė.
Po to pastebėjau stalą (kituose kabinetuose taip pat apstu tokių), kuris lyg ir renovuotas, tačiau „Volgos“ (tarybinių laikų automobilis) laikus jau senokai aplenkė ir tai akivaizdžiai matosi. Be viso to, išėjus į nuostabų miško parką, apskritai galima nusilpti. Gaila, bet ne dėl pušų aromato, o dėl visiškai nesutvarkytos aplinkos bei griūvančių namelių, kurie ten vis dar turi ligoninės pavadinimą. Absurdas, kai vis dar matai Lietuvos Respublikoje tokią „ligoninę“.
Palatoje gulintys ligoniai negali patikėti, kad tai yra ligoninė, o juo labiau infekcinių ligų gydymo ambulatorinis. Bet gydytis kažkur reikia, todėl ir guli. Langų dažai apsilupę, visos dulkės ir purvas byra į palatas. Iš išorės tie žali pūvančiomis lentomis paramstyti nameliai labiau priminė vaikų stovyklų pastatus, kurie dar kai kur Lietuvoje yra likę taip pat nuo karo laikų. O įėjus... siūlau visiems apsilankyti. Atvykite, nemokamai sugrįšite vėl į „CCCP“ laikus, su tikėtinu europietišku aptarnavimu ir kur ne kur praslenkančia tarybos laikų sanitare.
O dabar mįslė. Kodėl gi Lietuvos išsilavinę specialistai išvyksta svetur? Nes toje vietovėje ambasados ir kiti kruopščiai prižiūrėti namai nesuteikia motyvacijos dirbti jaukioje Birutės g. 1/20 lūšnelėje.
Įdomu, kur mūsų šalies „valdovai“ gydosi patys ir kur gydosi jų artimieji? O gal jie neserga, nes turi mėlynojo aristokratiško kraujo arba kaip tik yra labai paprasti ir jiems elementarių patogumų nereikia?
Taigi, sėkmės tautiečiai, būkime kantrūs!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!