Galime atvirai didžiuotis, kad esame unikali tauta, išsaugojusi dvi pasaulines vertybes: vieną seniausių pasaulio kalbų ir archajinę religiją. Religijotyra įvardina penkias žmonijos religinio vystymosi pakopas ir mūsų senovės bočių tikėjimas – tik vos antroje pakopoje, kai nuo visuotinės baimės ir kraupios pagarbos bemaž kiekvienam gamtos reiškiniui, žmonės pradėjo Dievų įasmeninimą. Todėl nieko keisto, kad šiandienos Lietuvos gamtmeldžiai priskaičiuoja daugel šimtų Dievų ir Deivių!
Jorė, žinoma, – religinė šventė, o ne vien simbolinė pirmoji gyvulių ganiavos ir rūtų sėjos diena.
Kol rašiau istorinį romaną „Vytauto žemė“, prireikė gamtmeldžių maldų ir ritualų. Pirmoji Jorės šventė Kulionyse, šalia Molėtų observatorijos, lygiai, kaip nūnai akademiką R. Grigą sužavėjo, tiesiog pakylėjo ir tarsi žengiau į naują pasaulį. Atsitokėjęs suvokiau, kad tai – tik religinė forma, bet be turinio – šou. O man reikėjo ritualų, maldų tekstų, garso, žynių patoso ir bendro egregoro, visuotinės jei ne euforijos, tai bent bendraminčių klegesio. Prireikė daugybės valandų, storų knygų analizės, o ir sintezės tam, kad bent apytikriai suvoktum, kaip tikėjo gamtameldžiai.
Jau subrendo suvokimas, kad Lietuvos Romuva yra skilusi į dvi dalis. Viena – dainuojanti, giedanti, tarkim, „Kulgrinda“, o kitai rūpi būtent religiniai, gilaus tikėjimo aspektai. Vieni, „pasinaudodami etno senove“ raliuoja vestuvėse, krikštija kūdikius, organizuoja smulkius versliukus, o kiti atkakliai ieško senovės ir tiesos, tarkim, vaidila Valdas Rutkūnas.
Jorės šventė Kulionyse įdomi tuo, kad ją organizuoja ir veda ne kas kitas, o šiandieninės Lietuvos Romuvos faktinis vyriausiasis žynys Jonas Vaiškūnas, nes „de jure“ žynių žyne išrinkta Inija Trinkūnienė – ganėtinai pasyvi. Tuo būdu šventė Kulionyse, kasmet sulaukianti daugybės ieškančių dvasinio atgimimo žmonių, yra tarsi veidrodis: kaip tobulėja Romuva? Įdomu tai, kad tie gamtmeldžiai, kurie linksta prie „dainuojančios“ Romuvos, Kulionių „Jorę“ vertina, kaip nepakankamai „dainingą“, kaip perteklinį religinį kičą (nenoriu vardinti pavardžių).
Kiti, kurie nori „tikros religijos“, iš pastarosios Jorės šventės išsivežė prieštaringą įspūdį. Buvo ir akcentuotų religinių motyvų: teritorijos papuošimas žaluma, apeiginių kiaušinių (margučių) daužymas, bendra putra, kiaušinienė, Jorės vartai, skūpos giesmės ir patrepsenimai ratuku. Jiems kilo natūralus klausimas: kodėl religinėje šventėje tiek mažai pačios religijos? Visiškai nesuvokiama, kodėl tiek žynių žynė I. Trinkūnienė (Lietuvos Romuvos vedlė!) ir tas pats J. Vaiškūnas kreipiasi į Dangų, į Perkūną, kaip į aukščiausią dievybę nutylėdami, kad gamtmeldžių tikėjimo smaigalys – vienatinis Dievas? Apie tai kalbėjo ir akademikas R.Grigas, sakydamas, kad Perkūnas – ne Dievas, o tik Dievaitis. Ir eilinį kartą keista, kad po šventės, bendros užstalės debatuose ir vėl iškilo klausimai apie gamtmeldžių vietą visuomenėje, strateginius uždavinius ir pan. Tai rodo, kad Lietuvos Romuva vis dar trypia sankryžoje.
Akivaizdu: per mažai skaitymo, gilinimosi, analizės ir viso to pritaikymo praktikoje.
Nenumaldomai artėja 2017 metai, kai Senovės baltų tikėjimas Lietuvoje bus pripažintas oficialia religija. Ir per ilgas trypčiojimas gali nuvilti daugumą pasekėjų.
Tie, kurie buvo Kulionių Jorės šventėje, žinoma, pabuvojo ne kur kitur, o eilinėje šventėje. Na, tarsi Trakų Viduramžių šventės atgarsiuose. Buvo ir riterių „kautynės“, ir kažkokia estrados grupė scenoje, ir šventoji gamta plyšavo nuo visai ne religinių melodijų, ir vietoj senovinio lietuvių pasisveikinimo – lado, dažnas kartojo: „tebūnie darna“ arba „gyvo žalio“.
Labai trūko būtent religinio patoso (gi tarsi atlaidai!), maldų (nors vienos) ir giesmių Dievo garbei. Vietoj organizatorių, mano manymu, blogo skonio ir tokiai šventei visai netinkamo ansamblio, galėjo skambėti dvasią pakylėjantys būgnai (ne skysti būgneliai, o būtent ypač žemo garso mušamieji) ir, tarkim, daudytės. Ir tas pats – lado. Ir gal sulauksime mirksnio, kada gamtmeldžių religinių švenčių dalyviai bus ne vieni artistai, o kiti pasyvūs stebėtojai, o švęs visa liaudimi.
Dabar, kaip niekada Lietuvai trūksta dvasingumo ir susitelkimo. Šventės metu daug kas kalbėjo apie Lietuvos susvetimėjimą, emigraciją, pagarbos stoką ne tik gimdytojai Moteriai, bet ir eiliniam Lietuvos piliečiui. Gi nuo to, kaip Žmogus jaučiasi, kuo ir kaip tiki, priklauso ir Žmogaus savijauta, gyvenimo ūpas ir noras kurti bei stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl visuomenės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!