XXI a. Lietuvoje statomi viešieji tualetai iš esmės nelabai pasikeitė nuo praėjusio amžiaus tokios pačios pabaigos įstaigų. Gal tik išorė. Kai kurie iš jų netgi su didelėmis architektūrinėmis pretenzijomis, panašūs į bažnyčias, tačiau visų esmė viena – ta pati išsiurbiama duobė po tupykla. Kai kuriose paežerėse jie atrodo puošniai, bet laikui bėgant, verčia publiką šalintis, kadangi ima dvokti.
Kai kuriuose miestuose pastatyti viešieji tualetai įgavo ne tiek praktinės, kiek reprezentacinės reikšmės. Juose - ne tik balti klozetai, bet galima rasti netgi popieriaus. Juose įdarbinti žmonės, o jų įėjimus stebi stebėjimo kameros. Gaila, jie paprastai mokami, todėl sulaukia ne tiek lankytojų, kiek būtų galima tikėtis. Savivaldybei toks tualetas – našta, tačiau tenka kentėti.
Lietuvoje yra tualetų, išgarsėjusių jų statybos kaštais – jų paskirtis ne visai tokia, kaip turėtų atrodyti. Tik ta paskirtis vienkartinė ir nieko bendro su higiena neturi. Tualetą pastačius ir pasidalijus jiems išleistus „viršpinigius“, jie tiesiog paliekami tolesnei niekuo neypatingai egzistencijai, o specialios pradžioje išgarbintos patalpos, kurių dėka buvo gautas finansavimas, pavyzdžiui, kabinos neįgaliesiems, paverstos personalo įrankių sandėliais.
XXI a. – išmaniosios elektronikos amžius ir panašu, kad Lietuvos tualetų jis dar nepasiekė.
Kapitalistiniuose Vakaruose išmanieji tualetai – nieko nestebinanti gatvių bei paplūdimių kasdienybė. Pavyzdžiui, Prancūzijoje gana dažni suplotos cisternos pavidalo tualetai, kartais mokami (atsirakina įmetus pinigėlį), kartais ne. Pasinaudojus ir uždarius duris, pats išsidezinfekuoja, išsiplauna, taip pat ir grindis.
Šiaip ten viešųjų tualetų esama visokiausių, taip pat ir tikrų senienų. Bet, skirtingai nuo Lietuvos, juose visada rasi vandens čiaupą rankoms nusiplauti, o svarbiausia – popieriaus. Nes jie yra tiesiog prižiūrimi.
Teko matyti ir tualetų, kuriuos priskirčiau greičiau ateities amžiui. Juose nėra jokios elektronikos, veikia be vandens, ir juose nenaudojama jokių cheminių medžiagų. Jie neturi jokios išsiurbiamos duobės ir neskleidžia jokios smarvės. Sistema tokia paprasta, kad net pyktis ima, kaip tokią genialią idėją iš mūsų auksarankių panosės nudžiovė kažkokie prancūzai.
Montpeljė pliažų prieigose įrengti kaip tik tokie: patogi būdelė, plačios (kad įvažiuotų ir invalido vežimėlis) atstumiamos durys, viduje čiaupas rankoms nusiplauti, o svarbiausioje vietoje – unitazo pavidalo tupykla. Viskas šalinama kaip ir į paprastą duobę. Tačiau, kaip minėta, jokio kvapo. Lauke prie būdelės prisiplojęs toks juodas plastikinis kaminėlis. Pasirodo, jis labai svarbus: saulė jį pašildo, todėl oras, patenkantis pro tupyklą, ir perkošiantis bei džiovinantis visą sistemą, juo kyla aukštyn, o viršuje pakanka nedidelio vėjelio, kad ventiliatorius ant kaminėlio imtų suktis ir ištraukų bei išsklaidytų tą orą bei drėgmę. Gamintojas tikina, kad turi gaminių, tinkančių visų klimato juostų šalims.
Prancūzijoje teko susidurti dar su vienu tos pačios rūšies stebuklu, kuris, kaip paaiškėjo, visų gerai žinomas Lietuvoje, tik jo čia niekas nenaudoja. Skyniau abrikosus viename ūkyje palei Roną (tokia upė), į pietus nuo Liono. Gaspadorius leido apsigyventi palapinėje po trešnės medžiu. Buvo patalpėlė, kur mes, keletas sezoninių darbininkų, valgydavome, taip pat gamindavome maistą, nes buvo viryklė, mikrobangė, šaldytuvas, dušas, o taip pat tualetas: kamarėlė, o joje paprastas kibiras. Šalia kibiras su pjuvenomis. Užkratai ant viršaus – ir jokio kvapo. Tik kartas nuo karto kibirą reikia iškratyti į komposto dėžę.
Pasirodo medžio pjuvenos, taip pat bet kokios augalinės atliekos, pvz. lapai kažkaip reaguoja su azotu, o gal jų azotas su kažkuo reaguoja ir užmuša visus kvapus. Beje, šį rugsėjį teko lankytis vienoje vieno miesto šventėje Prancūzijoje – ir ten buvo pastatytas būtent sausasis tualetas.
Tą pačią technologiją sėkmingai galima pritaikyti stovyklaujant gamtoje – nereikia kasti jokių gilių duobių, pakanka užmesti žole ar medžių lapais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!