Ši meilė, rodos, manyje gyvena nuo gimimo, nors niekas niekada nebedė pirštu, nurodydamas ką nors mylėti. Ji gimė pati iš smaragdo žalumo grožio ir ežerų mėlynumo akių, ir pribrendusių rugių spalvos plaukų, ir senelių nenuilstamo rūpesčio žemei, ir tėvų pastangų kurti gyvenimą būtent su ja, ir istorijos pamokas patvirtinančių artimųjų pasakojimų.
Turbūt jau supratote, apie ką aš čia – ši mano vienmetė nepaprasta – tai Lietuva. Taigi ir tą meilę paprastai apibrėžiame patriotizmo ir pilietiškumo sąvokomis. Nors gal ir klystu – ar šie žodžiai nereiškia netgi dar daugiau? Į pilietiškumą įeina ir pagalba aplinkiniams (taip, net ir nepažįstamiems!), ir rūpestis aplinkai, kurioje gyveni, ir pagarba tiek tėvynės praeičiai, tiek dabarčiai.
Pilietiškumą savyje nešioja visi tie Lietuvos draugai, kurie negali abejingai stebėti, kai Lietuva pasijunta blogai ar dar turi neužgijusių žaizdų. Vieną iš tokių kasmet gydo vis kiti projekto „Misija Sibiras“ dalyviai, savo atkakliu darbu ir tvirtybe įrodydami, kad būti pilietiškiems ne visada lengva, bet taip gera! Gera prisiliesti prie istorijos, matyti dar gyvus ir kalbančius jos veidus, skleisti apie tai žinią, bet nuostabiausia – mylėti laisvę ir būti tos laisvės dalimi.
Kaip nieko nėra tobulo, nėra tokia ir mano bendraamžė. Gal todėl iš dalies man lengviau ją suprasti, tačiau kiti dėl visko, kas ne taip, – dovanokite, mudvi dar tokios jaunos! Darome ir klaidų, ir nuo paties teisingiausio kelio nuklystame. Nors iš klaidų mokomės, deja, negalime pažadėti, kad ateity jų nebedarysime. Tačiau tik pažvelkit, kaip, nepaisydama visų kliūčių, Lietuva kasdien eina vis gražyn! Tada šypsodamiesi pritarsite – ne tokia paprasta užduotis apibūdinti pilietiškumą, nuo jo taip pat neatsiejamas nuolatinis tikėjimas, optimizmas, pasitikėjimas savo šalimi.
Tiek daug susideda į patriotizmą, o viskas, ką rašau, atrodytų, skamba taip saldžiai, tačiau turiu pasiteisinimą – tiesiog mano subjektyvia (gal kartais ir naivia) nuomone, tai vienas gražiausių žmogaus jausmų.
Kaip nebūti pilietiškiems, jei tai mus pačius daro geresnius, nesavanaudiškus, priverčia stengtis ir nereikalauti nieko mainais? Kita vertus, tai ir yra didžiausia, kokia tik gali būti, grąža kiekvienam žmogui. Ne tik stebėti, džiaugtis teigiamais pokyčiais, vykstančiais tavo valstybėje, bet ir prie jų prisidėti – taip, aš ne tik manau, aš esu tikra, kad būtent šie dalykai yra kilnūs bei prasmingi.
Pilietiškumui niekada negresia tapti antraeiliu reiškiniu, nes tai liečia ir Jus, ir mane kiekvieną dieną, nes nuo to, kokie esame patys, kokia mūsų aplinka, priklauso mūsų pačių gyvenimo kokybė.
Tad linkiu kiekvienam kasdien kurti tokią Lietuvą, kokia Jums artima. Nes man ji tokia ne tik amžiumi – todėl patikėkite, drąsiai tvirtinu, jog stengtis verta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!