Galvodamas apie savo gimtinę visada susiduriu su viena dilema – kaip galima ir kodėl reikia mylėti atsitiktinumą? Aš galiu sakyti, kad mano šalis pati geriausia, turinti šlovingą praeitį ir nuostabią gamtą, bet visiškai suprantu, kad jeigu būčiau gimęs bet kurioje kitoje šalyje, tikriausiai niekas nedraustų sakyti ir jausti to paties.
Labanoro vaizdai
© DELFI skaitytojo nuotr.

Esama atokiausių teritorijų, kuriose klesti teroras ir prievarta, todėl nelabai rasčiau jose kuo džiaugtis, bet vis dėlto yra daugybė kraštų, kurie lygiai tokie pat nuostabūs ar tokie pat baisūs kaip ir Lietuva, ir ten jausčiausi ne prasčiau, jei tik ten būtų mano gimtinė.

Juk sakyti, kad tavo kraštas pats geriausias vien dėl to, jog tu ten gyveni, yra didžiulis nesusipratimas. Pats Albertas Einšteinas manė, kad patriotizmas yra liga, nes laikyti kurią nors valstybę geriausia iš visų yra tas pat lyg skelbti, jog baltųjų rasė yra Dievo išrinktoji. Argumentas, paremtas egoizmu, yra labai silpnas ir galiojantis bet kuriai iš valstybių, kurios pilietis jį benaudotų.

Tiesą sakant, visa didžioji meilės tėvynei raiška susijusi su tokiais argumentais – gamta, istorija, vieningumas, tautos vidinė stiprybė. Bene nė vienoje kitoje valstybėje šitų dalykų nėra? Pavyzdžiui Nikaragvoje, dar ne visai išsivadavusioje iš nedemokratinio socializmo priespaudos, į poezijos vakarus renkasi tūkstantinės minios žmonių, kurių vienybė ir nesufabrikuotos minties ar jausmo troškimas, mano manymu, gerokai lenkia lietuvius.

Tad kuo dar galima džiaugtis Lietuvoje, kuo negalėtum kitur? Ir tuomet aš prisimenu savo motiną. Juk ji – svarbiausias žmogus mano gyvenime – iš esmės yra tokia pat atsitiktina, kaip ir šalis, kurioje gimiau. O didžiuotis ir mylėti savo motiną verčia anaiptol ne tas faktas, kad būtent ji, o ne kas kitas, yra tuo, kuo yra, bet jos elgesys, rūpestis bei kęstas ir tikriausiai dar kęsimas motinystės skausmas. Tuomet aš suprantu, kad mano kraštas mane veikia. Net jeigu yra dalykų, kurių aš nekenčiu, jeigu yra polikorektiškų istorijos momentų, kurie intensyviai pabrėžiami, tačiau daugeliu niuansų prasilenkia su tikrovės logika, vis tiek jie veikia, tegu ir negatyviai, tačiau būtent iš jų išauga viena ar kitas mintis, sprendimas, santykis su tuo istorijos momentu, o per jį ir panašius dalykus – ir santykis su žmonėmis ir su jų konstruojama šiandienine Lietuva.

O šį santykį galima nusakyti filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais, kuris kadaise sakė, jog esti dvi Lietuvos – virtualioji ir realioji – ir bendro tarp jų nėra absoliučiai nieko. Aš dar pridėčiau ir trečią – idealiąją, kurioje ir gyvenu. Visi mes gyvenam savo atskirose idealiosiose tėvynėse, kurių vaizdinius mūsų sąmonėje lemia sutikti žmonės, perskaitytos knygos, žiūrima televizija ir netgi skaitomi straipsniai apie tėvynę internete. Kad ir šis rašinys – jame kalbu gyvenąs idealiojoje tėvynėje, bet tekstas neabejotinai priklauso virtualiajai. Tad kaip jas atskirti ir kurią iš šių Lietuvų rašyti didžiąja raide?

Aš, kaip ir A. Šliogeris, tikrai nesu virtualiosios Lietuvos, kuri filosofui primena purvo vonias, mylėtojas. Norėčiau būti realiosios, bet aš nežinau, kokia ji, nes matau tik tai, ką esu pajėgus matyti, tik tiek, kiek aprėpia mano sąmonės akiplotis. Visa kita man dar nepažinu, svetima ir nelietuviška.

Yra viena Lietuva, kuri vienokia yra, kitokia vaizduojama ir dar kitokia matoma. Ir aš neabejotinai renkuosi pastarąją – matomą, bet nebūtinai tokią, kuri yra rodoma. Nes tik tokią, kurią matau, galiu suprasti, visai nepriklausomai nuo to, kokia ji man rodoma ar kokią ją kas nors bando priversti atrodyti.

Vėlgi galėčiau sakyti, kad matymas atsitiktinis – juk gali kas nors ir užstoti, galiu ir pats deramai neprimatyti, juo labiau, kad lygiai taip matyčiau ir savo Nikaragvą arba savo Burkina Fasą, jei tik ten būčiau gimęs. Tačiau ne – yra kultūra, kurioje aš išaugau, ir, nepaisant įgimtos mano genų konsteliacijos kūne, kitoje kultūroje būčiau išaugęs kitoks, todėl tai jau nebebūčiau tas pats žmogus.

Mano šalies kultūra yra neatsiejama nuo manęs ne tik dėl to, kad ji yra mano, o aš – jos dalis, bet ir dėl to, kad kitoje kultūroje aš būčiau ir tos kitos kultūros dalimi, tačiau ji nebūtų mano dalimi, nes tuomet tai jau nebebūčiau aš. Todėl aš nenoriu ir negaliu sakyti, kad Lietuva, tiksliau Mano Lietuva (nes kitokios aš nepažįstu) yra geriausia šalis, nes šito aš taip pat nežinau, tačiau galiu ir noriu sakyti, jog didžiuojuosi, kad ne tiek aš gyvenu Lietuvoje, kiek ji gyvena manyje. Ir visai be jokių metaforų – ta Lietuva, kuri yra susiklosčiusi mano sąmonėje, yra vienintelė Lietuva, kurioje aš noriu gyventi, nes kitokia Lietuva man paprasčiausiai neegzistuoja. Nors galėtų.

Toks argumentas labai panašus į egoistinį argumentą, bet tai visai kitoks – egzistencinis argumentas, besiremiantis biologine simbioze sąmonės lygmenyje – aš kuriu savo Lietuvą, o ji kuria mane, todėl mes abu išeiname už totalinio „aš“ rato ribų, nes tik čia mes prasidedame.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kviečiame visus skaitytojus iki liepos 30 d. dalyvauti rašinių konkurse ir papasakoti, kodėl didžiuojatės gyvendami Lietuvoje? Galbūt užsienyje sutikote sunkioje situacijoje padėjusį tautietį, dar sykį priminusį, kokia vieninga ir broliška mūsų tauta? O gal prisimenate nemalonius laikus, kai tekdavo stovėti eilėje prie pieno, bananai atrodė kaip svajonė ir dėl to vertinate, tai ką turite dabar?

Nepabijokite prisipažinti, kodėl džiaugiatės būdami Lietuvoje, ir pretenduokite į skaityklę – ji bus padovanota vienam įdomiausio rašinio autoriui. Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba DELFI Piliečio sistemoje.

Norintys įamžinti tai, kas juos labiausiai džiugina Lietuvoje, nuotraukoje, gali iki rugpjūčio 3 d. dalyvauti specialiame DELFI Piliečio „Facebook“ paskyros konkurse – gražiausios nuotraukos autorius gaus 3 val. trukmės fotografijos pamoką pas fotografą Tomą Kaunecką.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naktį namo važiavusi mergina patyrė siaubą: jis mane persekiojo lyg pamišęs (67)

DELFI skaitytoja pasidalijo labai ją išgąsdinusiu įvykiu, kai vidurį nakties automobiliu...

Idėja Lietuvai – visus veltėdžius siųsti į kariuomenę (31)

Kai išgirdau, kad grąžinami šauktiniai, pasipiktinau, ir piktinausi ilgai. Atrodė nesąmonė –...

Nelaimės Marijampolėje sukrėsta mergina: nesmerkime kaltojo (312)

Tikriausiai visi girdėjome dabar taip aptarinėjamą įvykį, nutikusį Marijampolėje . Aš...

Bijojau grįžti į Lietuvą, bet pokyčiai mane pribloškė (189)

Dažnai tenka skaityti neigiamus emigrantų atsiliepimus apie Lietuvą: „bananų šalis“,...

Atsakymas Sandrai Vilimaitei. Šiandien jie keistuoliai – rytoj genijai (5)

Lyg jau kažkur girdėta, skaityta, gal tai tiesiog pasikartojantis atsitiktinumas, gal pasirodė,...

Top naujienos

Orai: artėja nauja šilumos banga (6)

Ketvirtadienį Lietuvos orus lems stiprėjantis aukšto atmosferos slėgio sūkurys. Kaip naktį, taip...

Gydytoja papasakojo, kaip geriausia gydyti pūslelinę: tepalai ir pleistrai – praeityje (96)

Tikriausiai ir jūs esate vienas iš tų, kuris asmeniškai jau susipažino su pūsleline ( herpės...

Taline puikiais įvarčiais pažymėtame Supertaurės finale triumfavo „Atletico“ (28)

Istorinis futbolo vakaras Estijoje neprisvilo: trečiadienį vakare Taline UEFA Supertaurės finale...

Šiaudiniškius siaubiančio vyro bijo visas kaimas: jis lyg tiksinti bomba (225)

Dar prieš kelis metus Šiaudiniškiuose gyvenantis Julius Švedas buvo pavyzdingas šeimos žmogus,...

Pakvietė į vakarienę restorane – išėjo su pirkiniu už 2 tūkst. eurų (234)

Kaip manote, kiek gali kainuoti pagalvė? O dvi pagalvės ir antklodė? Žurnalistų pagalbos...

Neringos Venckienės tėvas ėmėsi veiksmų: šį kartą dėl anūkės (498)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinčios Neringos Venckienės tėvas kreipėsi į...

Sostinėje pareigūnai per Žolinių reidą ne tik baudė, bet ir teikė pirmąją pagalbą (8)

Trečiadienį, Žolinių dieną, pareigūnai Vilniuje vos spėjo suktis – baudė neblaivius,...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (28)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Įsigijo naują telefono kortelę ir prasidėjo keisti skambučiai (75)

Įsivaizduokite, kad nusiperkate naują telefono SIM kortelę, dar net nespėjate naujuoju numeriu...

Per Žolinę gimęs Natalijos Bunkės sūnus atšventė 7-ąjį gimtadienį: šventėje dalyvavo ir Danielius Bunkus (145)

Šiandien dainininkės Natalijos Bunkės ir verslininko Danieliaus Bunkaus sūnus Kristupas atšventė...