Pabandykim įsivaizduoti kitokį vaizdą: ta pati buvusi socialinės rizikos šeima, mama prieš penkmetį sėkmingai išsivadavusi iš smurtautojo vyro, viena augina paauglį sūnų. Vaiko sąmonėje susiformavęs labai aiškus „tikro vyro“ paveikslas, kurį jis pats žūtbūt stengiasi atspindėti.
Jam 15 metų, bėga iš pamokų, vagiliauja, kartais pavartoja narkotikų. Mama dirba, stengiasi auklėti vaiką tinkamai, bet sekasi prastai. Psichologinės pagalbos vaikas atsisako: jam viskas ir taip gerai. Ir vieną rytą barnio su mama metu jis griebia ją už kaklo ir ima smaugti, reikalaudamas pinigų, tarkim, naujam telefonui. Antraip papasakosiąs mokyklos socialinei darbuotojai, kaip ji nuolat jį muša ar kitaip engia. Juk jis – ne koks tarnas, kad plautų indus ar neštų šiukšles! Mama puikiai žinodama, kuo tai gresia (jau kartą mokėjo baudą už vaiko nepriežiūrą, kai šis apsivogė), tik palinksi galvą ir gaudo kvapą, sūneliui patraukus rankas nuo kaklo...
Ši scena – tik mano fantazijos vaisius, bet sutikite, labai reali. Dar reikėtų nepamiršti apie smurtą tarp nepilnamečių šeimos narių (brolių, seserų). Ne už labdaringą veiklą kolonijos pilnos nepilnamečių. Tikrai sutinku, vaikui reikia pagalbos, jis yra auka, tai ankstyvosios vaikystės traumų padariniai ir t.t. Taip. O ką daryti mamai dabar? Nuo vyro galėjo pabėgti, nuo nepilnamečio sūnaus – negali.
Manau, įstatymai turėtų numatyti ir manipuliavimo, vaikų šantažo prieš tėvus ar net fizinio ir psichologinio smurto identifikavimo mechanizmus. Monstrais netampama per vieną dieną ir tai dažnai įvyksta iki 18-to gimtadienio. Todėl sprendimai reikalingi nevienašališki, nes tėvai neturėtų tapti vaiko teisių įkaitais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.