Mano nuomone, šiuo metu Lietuvos medicinoje klesti, kaip sako žurnalistai, „tautiškas bizniukas“, kurio esmė yra valdiškais pinigais papildyti privačią kišenę. Jo ideologai buvo liberalai, sugebėję praktiškai realizuoti principą „pinigai turi eiti paskui pacientą“. Šis, iš pirmo žvilgsnio pažangus principas, iš esmės, mano manymu, atveda prie jau minėto „tautiško bizniuko“.
Esminis klausimas į kurį reikėtų atsakyti: kaip turėtų būti organizuotas sveikatos paslaugų finansavimas? Sveikatos apsaugos sistemoje, kaip ir daugelyje kitų sričių, veikia valstybinės, savivaldybių (apibendrintai sakysime „valstybinės“) įstaigos ir privačios įstaigos. Pastarųjų tikslas yra uždirbti pelną jų savininkams per sveikatinimo paslaugų teikimą visuomenei.
Tai yra garbingas uždavinys ir, matomai, niekam nekyla abejonių dėl privačių įstaigų naudingumo visuomenei. Tvarkingose valstybėse pacientas valstybinėse įstaigose gauna paslaugas nemokamai arba sumoka už jas valstybinės institucijos nustatytą kainą. Privačiose gydymo įstaigose pacientas už paslaugas moka iš savo piniginės ir sumoka tiek, kiek nustato ta privati įstaiga. Tokie yra elementarūs baziniai principai, taip turėtų būti ir Lietuvoje.
Valstybinė ligonių kasa (VLK) turi finansuoti valstybines gydymo įstaigas, o privačias tik išimtinais atvejais – už specifinių paslaugų teikimą. Specifinės paslaugos yra tokios, kurių negali suteikti valstybinės įstaigos ir dažniausiai tai būna dėl tinkamos aparatūros neturėjimo. Jeigu privati įstaiga tokią aparatūrą turi ir teikia atitinkamą paslaugą VLK finansuoja šios paslaugos teikimą. Specifinių paslaugų sąrašo sudarymas turėtų būti SAM kompetencijoje. Tai būtų tvarkinga viešojo sektoriaus ir privataus verslo bendradarbiavimo forma (public private partnership).
Įdiegus tokią, sakyčiau „normalią“ tvarką, valstybinės gydymo įstaigos gautų žymiai didesnį finansavimą. Jos galėtų pasiekti, kad gydytojų ir kito personalo atlyginimai artėtų prie „europinio“ lygio, kas tiesiog būtina turint omeny kokį atsakingą darbą jie dirba. Būtų lengviau sprendžiama gydytojų trūkumo problema, būtų daugiau reikalingos technikos ir medikamentų, nereikėtų ilgai laukti eilėse, galima tikėtis baigtųsi kalbos apie medikų „kyšininkavimą“. O privačios gydymo įstaigos gali laisvai vystyti savo veiklą iš pacientų tiesiogiai sumokamų lėšų.
Diskusijoje apie pasiūlytą reformą matosi nemažai demagogijos. Sakoma, kad reikia kovoti už „paciento teisę pasirinkti“. Įvedus normalią tvarką neatsiranda jokių pasirinkimo apribojimų. Nori – gydykis valstybinėje įstaigoje, jei ten nepatinka ir turi pinigų – gydykis privačioje įstaigoje. Jokių oficialių apribojimų pasirenkant įstaigą. Lozungą „pinigai turi eiti paskui pacientą“ reikia pakeisti į „valdiški pinigai turi eiti paskui pacientą į valdiškas gydymo įstaigas“, atitinkamai ir su privačiais pinigais.
Žinoma, natūralus apribojimas atsiranda dėl lėšų stokos. Bet taip gyvenime yra kiekviename žingsnyje. Vieni valgo pietus valgykloje, kiti restorane. Bet visi turi teisę pasirinkti. Paradoksalu, kad liberalai, tariamai žengdami į priekį, iš tikrųjų žengia atgal. Neseniai, komunizmo laikais, buvo šaunu ką nors nugriebti iš „visaliaudinio turto“. Dabar tokiu „visaliaudiniu turtu“ tampa mokesčių mokėtojų pinigai. Sveikatos apsaugos ministerijos Augijaus arklidžių sutvarkymas yra didelis ir sudėtingas darbas, bet gal reikėtų pradėti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!