Įsivaizduokime darbuotoją, kuris bus pakviestas į tarnybą ir 9 mėnesius beveik už dyką tarnaus. Galiausiai grįžęs į civilio gyvenimą tikriausiai nebeturės darbo, kurį prieš tai dirbo. Jeigu toks asmuo dar turi ir finansinių įsipareigojimų bankams, išlaiko šeimą ar turi kitų įsipareigojimų, tai nuostoliai tik išaugs. Svarbiausia, kad tą žalą lengvai galima paskaičiuoti eurais.
Tegu Krašto apsaugos ministerija apmoka tokio asmens priverstinę tarnybą, mokant jam tą patį atlyginimą 9 mėnesius, kokį jis gavo prieš tai. Jeigu toks pilietis netektų darbo dėl tarnybos, tai patirta žala irgi turi būti apmokėta iš valstybės biudžeto. Susirasti naują darbą nėra paprasta, tai užima laiko, o gyventi juk reikės tik iš santaupų, kurių jis per tuos 9 mėnesius neturės sukaupęs, o gal net prisidaręs skolų.
Matant, kokios gali būti pasekmės ir visuomenės reakcija, buvo sugalvota atranką organizuoti loterijos būdu. Įprasta manyti, kad loterijoje žaidžiama iš menkaverčių sumų, norint laimėti milijoną. Trinami bilietėliai, ridenami kamuoliukai. Tačiau čia bus žaidžiama kitokia loterija su kitokiu pavadinimu.
Koks bus šios loterijos prizas? Ramybė ar tarnyba? Kas nieko gyvenime neveikia ir neturi niekam įsipareigojimų galės laimėti pagrindinį prizą – privalomą tarnybą. Įsipareigos Tėvynei. Kiti gi – pralaimės, nes svarbius nuolatinius asmeninius įsipareigojimus turės iškeisti į laikinus. Ar tikrai ši loterija sutaupys biudžeto lėšas? Kas bus, jeigu teks apmokėti tokios loterijos sąnaudas? Išmokėti kompensacijas, kurių reikalaus asmenys teismuose?
Vargu, ar tai būtų pigiau nei profesionalo kario samdymas arba kruopštus kandidatų atrinkimas pagal individualią situaciją. Nereikėtų pamiršti ir kitų mitų, susijusių su privaloma karine tarnyba – neva ji padeda brendimui, pakeičia požiūri į gyvenimą, tampi vyru. Neva individas sustiprėja psichologiškai ir fiziškai. Galima daryti prielaidą, kad daliai šauktinių tarnyba kariuomenėje tikrai padėjo, nes jie nemokėjo gyventi, nesuprato, kas yra taisyklės. Šiems suaugusiems vaikams reikėjo savotiško kalėjimo, tačiau ne tikrojo, bet tokio kaip kariuomenė su savo taisyklėmis ir režimu. Kad išmoktų elementarių gyvenimo taisyklių. Tačiau tam, kad žmogus sustiprėtų psichologiškai ar fiziškai, kariuomenė nėra būtina.
Juolab, kad tai laikina – kas bus po 9 mėnesių? Juk toks asmuo pamirš, ką ten išmoko. Be to, viskas keičiasi labai greitai, tad ir tai, ką išmoko, po kiek laiko bus nebeaktualu. Tokiu atveju tarnybą kas kažkiek metų reikėtų kartoti, kad asmuo atnaujintų turimas žinias. Reikia suvokti, kad išsivysčiusiam individui kariuomenė nėra būtina, nes jis geba savarankiškai ugdyti save. Žino, kaip tai padaryti be prievartos iš išorės.
Jeigu asmenį kamuoja psichologinės problemos, jam trūksta intelektinių pajėgumų, nesugeba rasti sau veiklos gyvenime, tai jam reikia ne kariuomenės pagalbos, bet skirti skubią psichologo ar kitokią pagalbą. Sovietiniais laikais to nebuvo, bet dabar yra – metas savo problemas spręsti ten, kur jas sprendžia tinkamos srities specialistai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: