aA
Prabėgo jau daug metų, bet aš iki šiol niekaip negaliu užmiršti vieno ūmaus ir neapgalvoto savo poelgio, visiems laikams pakeitusio mano gyvenimą ir padėjusio sugyti mano sudaužytai širdžiai.
© Shutterstock nuotr.

Buvau visai jauna mergaičiukė, vos prieš metus baigusi medicinos mokyklą ir pradėjusi dirbti vieno nedidelio rajono centro ligoninės chirurginiame skyriuje. Mieste, į kurį atvykau su paskyrimu, regis, visi puikiai vienas kitą pažinojo, todėl pirmaisiais mėnesiais jaučiausi visiškai svetima ir vieniša.

Senyvo amžiaus šeimininkai, kurių name apsigyvenau, nebuvo linkę su manimi bent kiek artimiau bendrauti. Man irgi nelabai norėjosi jų draugijos. Todėl be galo nudžiugau, kai dar visai jaunas (tiesa, už mane beveik dešimt metų vyresnis) skyriaus gydytojas ėmėsi mano globėjo vaidmens. Iš pradžių jis kaip vyresnysis brolis stengėsi atskleisti man visas paslaptis apie darbe vyraujančias „povandenines sroves“, padėti orientuotis gana sudėtinguose moteriško seselių kolektyvo santykių labirintuose, susigaudyti, kada ir ką galima pasakyti garsiai, ir kur geriau patylėti...

Vėliau jo žvilgsnis į mane iš broliško peraugo į gana atvirai vyrišką, kupiną aistros, o nejučiomis ir aš pati vis dažniau pradėjau žvalgytis į darbo grafiką bei laukti, kada ateis mano mielojo „daktarėlio“ budėjimo diena. Taip, iš pradžių džiaugdavausi bendromis mūsų darbo dienomis. Vėliau šokinėjau iš laimės, jei sutapdavo mudviejų budėjimo naktis... Šitaip naktimis pamažu mūsų santykiai tapo labai, netgi labai artimi. Tokie artimi, kad grįžusi į savo mažąjį kambarėlį kaip išprotėjusi sukdavausi jo viduryje, visu garsu leisdama muziką ir užsimerkusi tyliai kartodama jo vardą...

Giedrius. Atrodė, gražesnio vardo nė nesugalvosi. Tik, visa bėda, jis buvo vedęs. Vedęs ir turėjo sūnų.

Tačiau mano ausyse jo žodžiai skambėjo kaip pati gražiausia, pati įtikinamiausia muzika. Kiekvieną kartą Giedrius žadėjo, kad būsime kartu ir kad jokia jėga negalės mūsų išskirti. Tereikia sulaukti, kol pasibaigs treji manojo paskyrimo metai. O tada tiek mus mažasis miestelis ir tematys... Įsikursime kur nors didmiestyje ir susuksime patį nuostabiausią meilės lizdelį...

Skrajojau it devintame danguje. Tačiau vyriausioji amžiumi ir pareigomis skyriaus seselė, matyt, žvelgianti kiaurai, kartą švelniai pamėgino mane įspėti, kad nusileisčiau ant žemės ir galų gale atmerkčiau akis. Deja, mano meilė buvo akla, o sparnai jau nešė pernelyg aukštai. Nenorėjau nieko nei girdėti, nei matyti. Tiesiog beprotiškai mylėjau.

Šitaip prabėgo metai.

Į mūsų ligoninę vėl su paskyrimu atvyko nauja medicinos sesutė. Ne kokia gražuolė: menki rausvos spalvos plaukučiai, akiniai ant gerokai per daug į priekį atsikišusios nosies, neproporcingai trumpos kojytės... Nejaučiau iš jos pusės jokios grėsmės. Tačiau klydau. Susipažinusi artimiau tuoj pat supratau, kad iš naujosios kolegės tiesiog spinduliuote spinduliuoja vidinis žavesys. Ji be paliovos visiems šypsojosi, atvirai ir garsiai juokėsi, rodydama lygius, dailius savo dantukus, svaidė sąmojus ir greitai tapo personalo ir ligonių numylėtine bei viso skyriaus siela. Ji sugalvojo, kad reikia bent simboliškai darbe atšvęsti visų darbuotojų gimtadienius, ir pati savo rankomis vietoje pirktos dovanos tuoj pat kiekvienam nunerdavo ar išsiuvinėdavo kokį mielą dailų niekutį, o personalo kambaryje prisegdavo prie sienos atviruką su linksmu ar net juokingu palinkėjimu.

Pirmasis nerimo ir įtarimo šešėlis mano veidu nuslinko tada, kai gimtadienio proga sveikinome Giedrių, ir naujoji seselė padovanojo jam mažą raudoną širdelės formos pagalvėlę su dailiai kamputyje kryželiu išsiuvinėtais jo inicialais. Priimdamas dovaną Giedrius sutriko ir kažkaip keistai nusišypsojo... Iškart pajutau ir tiriantį vyriausios seselės žvilgsnį, įsmeigtą tiesiai į mane. Viskas per akimirką tapo aišku. Aš ir mano beprotiška meilė – mes abi likome už borto. Tiesiog tapome antraeilių vaidmenų atlikėjomis. O visos svajonės apie jaukų lizdelį didmiestyje subliuško kaip muilo burbulas. Tačiau aš vis dar kibausi į Giedrių kaip kad skęstantis griebiasi šiaudo, nors kiekvieną kartą jaučiau, kad jis jau stengiasi nutolti nuo manęs, tik nenori vienu ypu nutraukti mudviejų santykių. Tapo nebe toks atidus, ėmė nuolatos kažkur skubėti, teisintis nesibaigiančiais reikalais ir laiko man rasdavo vis rečiau.

Blaškiausi. Verkiau. Kol vieną dieną pamačiau Giedrių su žmona parduotuvėje. Net akyse aptemo – ji laukėsi kūdikio.

Neprisimenu, kaip sulaukiau kitos mūsų bendros budėjimo nakties. Bet tą naktį buvau jam labai švelni. Turbūt nujaučiau, kad tokie artimi esame paskutinį kartą. Ir tikrai visais šventaisiais galiu prisiekti, kad tai, ką padariau, nebuvo mano iš anksto suplanuotas žingsnis. Viskas įvyko staiga. Taip staiga, kad aš net pati nespėjau susivokti. Tiesiog svaigulio akimirką kažkaip netyčia mano žvilgsnis užkliuvo už durų spynon įkišto rakto. Rakto, kuriuo buvome užsirakinę ir tarsi siena atsitvėrę nuo mus supančio pasaulio...

Žinojau, kad naktį skyriuje visiškai ramu, – sunkių ligonių neturėjome. Tad sulaukusi progos ant nuogo kūno greitai užsimečiau baltąjį chalatėlį, stvėriau į glėbį kitus savo rūbelius ir moviau pro duris. Tiesa, drebančiomis rankomis dar spėjau jas užrakinti iš lauko pusės. O Giedrius liko viduje. Jis net nespėjo šūktelėti iš paskos.

Neįsivaizduoju, kaip jis jautėsi ir ką darė patekęs į tokią keistą ir keblią situaciją. Stengiausi apie tai negalvoti. Lėtai rengiausi ir... tarp savo drabužių, kuriuos skubėdama parsinešiau glėbyje, pamačiau... Giedriaus kelnes...

Akimirką dvejojau, ką daryti. Paskui sugrūdau jas į krepšį kartu su savo daiktais ir, ligonius palikusi likimo valiai, išlėkiau namo.

Brėško. Bėgdama nelygiais šaligatviais visą laiką juokiausi. Piktdžiugiškai, isteriškai, beviltiškai... Juokiausi, o skruostais nepaliaujamai tekėjo ašaros... Žinojau, kad kelio atgal nebėra, kad dabar privalau pasveikti nuo savo beprotiškos meilės.

Namuose sulanksčiau ir dailiai suvyniojau į popierių savo mylimojo kelnes. Į užpakalinę kišenę (joje buvo pinigų, popieriaus skiautelių su įvairiais užrašais, telefonų numeriais) įkišau raktą nuo kabineto, kuriame užrakintą jį palikau. Prie kelnių pridėjau prašymą atleisti mane iš darbo. Tada susikroviau skurdžią viengungišką savo mantą į lagaminą, net neatsisveikinusi (šeimininkai miegojo) tylutėliai išėjau iš namų ir pačiu pirmuoju ryto autobusu išvažiavau iš miesto. Buvo visai nesvarbu, kuria kryptimi patraukti. Troškau atsidurti kuo toliau nuo miesto, kuriame patyriau tokius skaudžius išgyvenimus.

Tą pačią dieną paštu išsiunčiau mane Giedriaus glėbyje pakeitusiai kolegei siuntinį. Adresą užrašiau savo ranka. Maniau, kad teisingai elgiuosi, įspėdama ją apie gręsiantį pavojų. Giedriaus žmonos skaudinti nenorėjau...

Tada negalvojau, ar elgiuosi teisingai. Gal ir skubotai, neprotingai padariau, gal reikėjo nuolankiai nuryti karčias nevilties piliules, tačiau... Tačiau saldus atpildas Giedriui padėjo man greičiau išsilaižyti žaizdas ir užgyti mano sudaužytai širdžiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Visiems žinoma, kad pavasaris – meilės metas, kai rankos tiesiog tiesiasi apkabinti artimą žmogų. Atšilę orai kviečia organizuoti romantiškus pasivaikščiojimus, artėjanti vasara – planuoti atostogas su sielai artimu žmogumi. Deja, labai sunku, kai už lango – saulėta diena, o širdyje – niūru, nes mylimoji ar mylimasis nusprendė ilsėtis ir šiltas dienas leisti su kuo nors kitu. Prašome pagelbėti visų sudaužytų širdžių savininkams – papasakokite, kaip ištvėrėte išsiskyrimą, ir kaip ir vėl atradote širdies ramybę.

Pasidalinkite savo istorija ir parodykite šiuo metu kenčiantiems, kaip ir vėl matyti šviesias spalvas! Atskleiskite, ko imtis, kad išsiskyrimas gyvenime būtų ne viena iš liūdnų pabaigų, o taptų nauja pradžia!

Dviem nuoširdžiausių istorijų autoriams įteiksime prizą po dvi knygas: S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir S. Jovaišos „Boso Valanda“. Rašyti galite spausdami pilką mygtuką čia arba el.paštu „Išsiskyrimas“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Skolą VMI sumokėjo, bet administravimo mokestis antstolei liko: tai peržengia sveiko proto ribas (45)

2018 lapkričio 30 d. 17 val. 51 min gavau į el. paštą pranešimą apie gautą dokumentą...

Mokytoju būti yra garbė: moralinis skurdas trissyk blogesnis už materialų (4)

Mokytoju būti YRA garbė. Šiaip politika ir viskas, kas darosi su ja, man yra šlykštus reikalas....

Mokytojų streiką vadina mada – nenorėtų būti viena iš „avių bandos“ (81)

Dabar tiesiog madinga maištauti ir priešintis sistemai. Nesakau, kad tai yra blogis, bet idėja...

Keleivių kontrolė kelia didžiulę baimę – turi keletą palinkėjimų (116)

Ar yra tekę pajusti kontrolės baimę? Aš esu iš tų žmonių, kurie susimoka už važiavimą...

Mama susirūpino, kad kalėdinė staigmena sūnui gali žlugti (31)

Mudu su sūnumi jau kurį laiką kalbamės, kad reikės parašyti laišką Kalėdų Seneliui....

Top naujienos

Nepaisant visko, Seimas priėme 2019 metų biudžetą (654)

Antradienį Seimo nariai priėmė 2019 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų...

Politologas: Saulius Skvernelis padarė milžinišką klaidą (243)

Politologas Tomas Janeliūnas įsitikinęs, kad premjeras Saulius Skvernelis , kreipdamasis į...

DELFI Diena. Biudžeto priėmimo galimos pasekmės specialistų akimis ir gydytojo patarimai, kaip išlikti sveikiems žiemą (2)

Kas kitąmet gyvens geriau, o kas tik vėl girdės amžinus pažadus? Seimui svarstant kitų metų...

Skandalingo vaiko teisių apsaugos projekto architektas: įstatyme nėra saugiklių, įstatymas negina tėvų teisių (157)

Aistros dėl kauniečių Kručinskų istorijos vis dar nerimsta – vaiko teisių apsaugos darbuotojas...

Nesuskubus pateikti prašymų, gali pražūti Vaiko pinigai patikslinta (90)

Prašymus Vaiko pinigams gauti tėvai gali teikti bet kada, tačiau jie grąžinami ne daugiau kaip...

Fantastiškas finišas: Danas Rapšys – pasaulio čempionas finalo vaizdo įrašas (124)

Kinijoje vykstančiame pasaulio plaukimo trumpame baseine (25 m) pirmąjį medalį – auksinį –...

Mariupolyje apsilankęs vokiečių žurnalistas: gyventojai ruošiasi karui pareigūnas: Krymo tilto mums dar prireiks (95)

„Nuo jūros atkirsto uostamiesčio gyventojai ruošiasi karui“, – rašo Mariupolyje apsilankęs...

Beata Nicholson: aš stora ir laiminga, dėvėdama „maišus“ apie konfliktą aštriai pasisakė ir Drukteinis (469)

Pirmadienio būta išties audringo – į dizainerių Juozo Statkevičiaus ir Julijos Janus rietenas...

Vilniečių žvilgsniai užkliūva už drąsiai Kalėdoms pasipuošusio restorano vitrinų Petruškevičius įvardijo, kokios dekoracijos jam patinka labiausiai (19)

Artėjančių švenčių laukimą galime matyti ne tik miestų ir miestelių pagrindinėse aikštėse,...

Japonijoje neregėtas apsipirkimo vajus: garsus turtuolis už ačiū dalija 88 mln. JAV dolerių (2)

Japonijoje pirkėjai lenktyniauja tarpusavyje, kas galės greičiausiai išleisti Masayoshi‘o Sono...