Pradėsiu nuo to, kad artėjant arenos statybų pabaigai – buvo pradėję kone erzinti ištisinės spekuliacijos arenos statybų klausimais. Ir štai įvyko beprecendentis arenos atidarymas. Sakau beprecendentis, nes toks svarbus renginys buvo suorganizuotas tiesiog tragiškai. Išskirtinai tragiškai.
Čia net negali būti klausimų – jei atidarinėdami Trafalgaro futbolo stadioną sirgaliai būtų išvydę migdančius vaikų liūliavimus ir absoliučiai visą programą be menkiausio lašelio lietuviško užsidegimo – bijau, kad surengtame linčo teisme būtų prisiminti bažnytinės inkvizicijos laikai.
Nemėgstu krepšinio ir jo nežiūriu, esu absoliučiai abejingas jam, tačiau nepriklausomai nuo mano asmeninės nuomonės, suprantu, kad Lietuvoje jis vaidina itin svarbų klausimą. Vienybės tautoje nebeliko nė lašo, net širdį suspaudžia, kai pagalvoji, kad krepšinis – vienintelis tautą vienijantis reiškinys. Bent tiek. Bent už tai – ačiū.
Taigi gavome areną, kuri savo eksterjeru neturi nieko ypatingo, netgi sakyčiau ganėtinai sugadino Nemuno salos vaizdą, tačiau jos mums reikėjo. Mes ją turim.
Turime tragišką arenos atidarymo programą, kas visiškai nestebina, kai Kauno Savivaldybėje už renginius yra atsakinga mokyklą tebaigusi jauna mergaitė, kuri paklausta per interviu net nesugeba pasakyti, kokias pareigas ji užima. To buvo galima tikėtis.
Kad užsieniečiai sirgaliai vargais negalais rado areną – irgi buvo galima tikėtis, tos pačios Kauno savivaldybės atsakomybė, mūsų savivaldybė neturi nė vieno žmogaus, kuris būtų pakankamai išsilavinęs ir sugebėtų bent jau informaciją apie rengiamus renginius patalpinti savivaldybės puslapyje. Taip, jie yra talpinami, tačiau itin atmestinai ir nesuvokiamu selektyviniu principu, kurio rezultatas: jeigu puslapyje neparašyta – tai nereiškia, kad nevyksta. Ir visa tai globalinės krizės akivaizdoje, kai protų nutekėjimas, demografinis nykimas, emigracija, nedarbas ir t.t. yra plačiai išsikerojusios problemos, negana to – paskutinis dalykas, kuris Lietuvoje pasitinkamas su begaline aistra ir laukimu, buvo iš jų atimtas. Bent jau dalinai.
Ir štai dabar pasipila žmonių nuomonės apie tai, kaip mūsų premjeras Andrius Kubilius buvo perrėktas, kokie ten buvę sirgaliai nekultūringi ir kaip blogai yra reprezentuojama mūsų tauta.
1. Taip. Jie iš tikrųjų buvo nekultūringi – ginčytis tuo klausimu būtų beprasmiška.
2. Kaip ten bebūtų, jie turėjo be galo daug priežasčių išreikšti savo pasipiktinimui, o tai, vis dėlto, žmogus, ant kurio pečių krenta didžiausia atsakomybės dalis.
3. Taip. Lietuvoje iš tikrųjų yra didelė kultūros stoka, Lietuvoje iš tikrųjų žmonės kenčia, Lietuvoje iš tikrųjų žmonės yra palikti likimo valiai. Todėl reprezentavom savo šalį nuoširdžiai – būtent tokia ji ir yra. Su visa savo milžiniška kultūros stoka.
Galbūt dar prieš metus būčiau taip pat neigiamai reagavęs į tokią netinkamą mūsų kultūrą, bet šiandien pamažu ateina supratimas. Negalima bėgti nuo to, kas mes esame. Negalima bėgti nuo to, jog valstybėje klesti sovietinė nomenklatūra. Negalime bėgti nuo to, kad dvi didžiausios Lietuvos partijos tik žaidžia gerą ir blogą policininką. Negalima bėgti ir nuo mūsų kultūros stokos. Ir jei tie sirgaliai ten buvę rado progą bent akimirkai išreikšti savo valią – tebūnie.
Jie padarė meškos paslaugą. Dabar galit pasižiūrėti, kokia tauta mes esame iš tikrųjų. Ir nereikia aristokratijos maskarado, kai pasipiktinęs Lietuvos šviesuomenės šėšėlis bando parodyti, koks gi, vis dėlto, jis yra kultūringas. Nesvarbu, kad jis ten nešaukė. Nebūčiau šaukęs ir aš. Bet kol mes nepripažinsim viešai, kad yra milžiniška problema, tol mes tik versime tokius insidentus kartotis.
Tikriausiai šitas žodis jau pats savaime skamba kaip demagogija, bet mums reikia tolerancijos. Mums verkiant reikia tolerancijos, ir mūsų tolerancijos stoka jau pasiekė kritinę ribą. Kai Prancūzijoje yra skriaudžiami mokytojai – į gatves visų pirma išeina studentai ir moksleiviai, vėliau jų tėvai, tada prisijungia ir apskritai su tuo nesusiję žmonės. Taip ir šiandien, turime suprasti, kad yra aiškios priežastys, dėl ko tie žmonės elgėsi nekultūringai. Ir bent kartą, užuot kėlę chaosą ir eilinį kartą išlieję savo nepasitenkinimą vienas ant kito, atsigręžkime į problemos židinį.
Kur žmogus šiandien turėtų mokytis tos kultūros? Arenos atidarymo programoje kultūros tu nė su židiniu nerasi, tik meninės imitacijos klišes, kurios ne tik, kad nesukuria jaukios šventės atmosferos, bet netgi užmuša bet kokią aistrą ir entuziazmą. Auditorijoje kultūros stoka vėlgi neginčyjama.
O kaip mūsų valstybės galva? Premjeras, be kita ko esantis ir didžiausios Lietuvos partijos pirmininkas, turi prisiimti didžiausią dalį atsakomybės. Ir jeigu jis neturi jokio entuziazmo spręsti šias švietimo problemas, tai aš jo siūlyčiau bent paklausyti Mahatmos Gandžio pamokymo: „Būk tuo pokyčiu, kurį nori pamatyti pasaulyje.“ Bet mūsų premjeras visiškai nenori to pokyčio, nes dar visai neseniai, kai buvo atvažiavę pasaulio futbolo čempionės – Ispanijos rinktinė, išreiškę pasipiktinimą ir liūdesį Dariaus ir Girėno stadiono atžvilgiu, ko jie sulaukė? Premjero paaiškinimo, kad jie neva neverti normalaus stadiono. Kaip tada atrodė Lietuva? Apie kokią kultūrą mes čia galime kalbėti?
Apie kokią kultūrą galime kalbėti, kai mūsų valstybės galva tautininkų jaunimo stovyklą lyg pašiepdamas pavadino Breiviko pasekėjais (aut. pastaba: Breivikas – neseniai Norvegijoje nužudęs 77 jaunuolius žmogus). Kas atsitinka, kai jam suteikiamas šansas viešai atsiprašyti? Jis dar sugeba pareikšti, jog „apšmeižtieji yra patys kalti dėl šmeižto.“ Žinot, atsiprašau, bet man gėda. Ir ne už Lietuvos tautą – mes esame tokie, kokie esame, tačiau mums atstovauti turėtų patys geriausi iš mūsų. Jei čia geriausia, ką mes galime pasiūlyt – tai net nesistenkime aprengti arenoje premjerą nušvilpusių sirgalių degradacijos drabužiais, nes kultūros aspektu jų elgesena buvo lygiai tokia pati kaip ir mūsų premjero. O kur dar mes galėtume išmokti kultūros?
Mokykloje? Dėka dar Žakaitienės eroje priimtos demoralizuojančios ir jaunus protus naikinančios programos, visi moksleiviai turi mokytis kartu, tam, kad iššokėliai, asocialių šeimų vaikai, narkomanai, alkoholikai ir taip toliau asimiliuotusi su tais skaitomais pavyzdingais mokiniais. Mes visi puikiai žinome, kad visa tai taip neveikia, bet veikia atvirkščiai, todėl padaugėja nekultūros.
Universitete? Kur mažos algos prispaustas dėstytojas nesibodi paimti iš studento pusės jo mėnesinio atlyginimo už gerą pažymį dėl namų darbų?
Ar aš siūlau tylėti ir nieko nedaryti? Ne. Aš siūlau nenukreipti pykčio netinkama linkme. Visada ieškoti problemos židinio ir neišsilieti ant kitų. Nemenkinti kitų politinių pažiūrų, nes per 20 metų jau turėjo pasidaryti aišku, kad aklai tikėdami tais pačiais pažadais, niekur nenueisime ir teisingos nuomonės čia paprasčiausiai nėra. Bet yra naivi kvailio viltis.
Atsigręžkime į žmones, kurie dar nebandė, atsikratykime iki kaulų smegenų įsiškanyjusio noro iškelti savo nuomone tomis temomis, kur savo objektyvumu pasitikėti negalime. Kaip sakė A. Šliogeris – tai miręs pasaulis. Ir tą mirtį pykčio pavidalu paskui išliejame ant žmonių, kurie yra artimiausi kiekvieno individo aplinkoj: šeimos, draugų, kolegų. Visa tai yra trivialu. Pykdami ir bijodami realybės, jos nepakeisime, susikūrę transcendentinį iliuzijų pasaulį, jame laimingi nebūsime, nes patys savęs neapgausim. O realybė, pasikartosiu, ir yra tokia, kad pas mus jaučiama kultūros, vieningumo ir tolerancijos stoka.
Kai paskutinį sykį parašiau straipsnį apie Vėsaitės demagogijas, susilaukiau, nors ir ne daug priekaištų, neva esu konservatorių pusėje. Tai vat, pateikiu Jums konkretų įrodymą, kad esu visiškai apolitiškas ir stengiuosi į viską žiūrėti iš pašalies. Kai būsime vieningi, tada galėsime kažką pakeisti. Bet negalime susivienyti spręsti problemų, nematydami aiškiai iš kur jos kyla. O kyla iš mūsų pačių kultūros. Tapome baikščia tauta – bijome pasirodyti neturtingi vidumi ir išore, todėl visuomenėje galime rasti tokių fenomenų, ko nerasime niekur kitur pasaulyje: neturime pinigų valgyti restorane, bet atiduodama paskutinius, kad nesijaustume labiau nuskriaustais už kitus.
Gyvename kartu su tėvais ar seneliais, tačiau imame paskolas brangiems automobiliams. Ir aš Jus suprantu. Aš irgi turėčiau dabar dirbti, bet kartais irgi noriu pasijusti baltu žmogumi. Ir man reikia save realizuoti. Bet vienas be kitų – to nepasieksime, o kaltindami vieni kitus, kai problemų esmė visai kitur – tik dar sumenkinsime galimybes jas išspręsti.
Todėl šiandien tas, kuris išliko ramus, tas kuris švilpė, tas kuris tylėjo ir nedarė nieko, ir tas kuris buvo nušvilptas, ir tas, kuris dabar šitai rašo – jie visi lygūs. Tai yra visuomenė, kurią mes sukūrėmė ir jei norime ją pakeisti – tai susitaikysime su tuo, kad milžiniška žala jau padaryta. Kai bent jau dauguma mūsų taps kultūringi, kad jau liečiam kultūros ir etiketo temą – tai mus reprezentuos ir reprezentuojančių klausys taip pat kultūringi žmonės. Konfrontancijos neliks. Ateis pokyčių metas.
Agnė Bilotaitė klausė, kiek idealizmo dar liko mūsų tautoje – atsakau: mano idealizmo užteks kiekvienam Lietuvos žmogui. Bet idealizmas turi būti teikiamas per realizmo prizmę. Turime turėti, ką idealizuoti. Tad nuo to ir pradėkime.
Žalgirio mūšis mažai kam aktualu, kai kiekvienas gyvena terpėje, kuri kupina mūšių. Tuom mes visi panašūs. Tik užuot kovoję be sustojimo, kovokime kartu.
Kai kitą kartą iš studento, kuris neturėjo dviračio techninio paso besijuokiantis keistų formų policininkas atims dvidešimt litų – elkis taip, lyg tai būtų iš tavęs atėmę tuos 20 litų. Kai kitą kartą gydytojas už anestetikus, reikalingus moters operacijai paprašys 500 Lt – elkis taip, lyg tai būtų tavo žmona, mama, sesuo, tu pati. Kai kitą kartą vėl šimtai verslininkų bankrutuos dėl pakelto PVM – elkis taip, lyg tai būtų tavo verslas. Kai kitą kartą iš žmogaus atims pilietybę – elkis taip, lyg tai iš tavęs ji būtų atimta. Kai kitą kartą vaikas - pedofilijos auka – elkis taip, lyg tai būtų tavo vaikas. Galiausiai, kai kitą kartą tave apgaus valstybės valdžia – elkis taip, lyg tai būtų tavo valstybė. Ir galbūt išnykę vėl prisikels. Ir galbūt Šliogeris neberašys, kad šis pasaulis miręs. Idealizuoju? Taip. Bet kam daugiau skirta jaunystė, jei ne svajonėms. Ačiū už kantrybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!