Emigracijos klausimas iš esmės jau buvo tiek kartų gvildentas ir nagrinėtas iš visų įmanomų kampų: vieni šaukia, kad emigraciją išvis derėtų vadinti evakuacija, kiti teigia, kad tai - natūralus procesas, darbo jėgos migracija.
Labiau gaila, žinoma, nutekėjusių protų, negu tos „darbo jėgos“. Tačiau užuot kapstęsi, palikime ramybėje tai, kas baigėsi. Užtai tie, dabar jau grįžtantieji, pasaulio paragavę tautiečiai - daug įdomesnė tema. O gal geriau ir negrįžtų?
Pagyvenę, kur sėdynei šilčiau ir pilvukui sočiau, pamažu suklūsta - girdi, jau ir Lietuvoje gyventi galima...Kaip tas lokys, balandžio mėnesį iš žiemos miego prabudęs garsiai pareiškia - atėjo pavasaris! Nesvarbu, ravėjo braškes Norvegijoje, tampė krovinius Londone ar dirbo kambarine Airijoje - į jį ar ją ten žiūrėjo kaip į žmogų, ten gaudavo orų atlyginimą, o gatvėje plačiai besišypsantys nepažįstamieji paliko turbūt neišdildomą pėdsaką atmintyje.
Eilėse niekas nesistumdydavo, o ir ant savų niekas nevarydavo („tik Lietuvoj taip būna“). Pas mus, vaikeli, kainos eurais parašytos, vagių nėra, o penkerius metus pradirbus vėliau gausi tokią pensiją, kokios Lietuvėlėj Seimo nariai negauna.
Kas čia tokio, žuvis juk ieško kur giliau, o žmonės - kur geriau, ar ne? Na ir kas, kad pakilę pirmu „Rynair“ reisu palikome gimtus namus. Na ir kas, kad daugeliu atvejų namie (geriausiu scenarijumi - pas senelius) likę vaikai augs be tėvų (gal greitai juos vadinsime „prarastąja karta“?), kai taip aktyviai kalbame apie šeimą kaip visuomenės pamatą. Asmeninė gerovė svarbiau už tautos gerovę. O tada jau kalbėkite, kaip mūsų tautai trūksta vienybės.
Ir galiausiai - reziume. Įsivaizduokite - motina, tiek metų auginusi ir prižiūrėjusi savo vaiką, staiga sunkiai suserga. Vaikas ramiai susikrauna lagaminą ir išeina pro duris - „Mama, paskambink, kai pasveiksi, aplankysiu“. Kažkodėl nė vienam nekyla mintis taip pasielgti - kur šioje vietoje skirtumas tarp biologinės mamos ir taip plačiai gretinamų žodžių - motinos Tėvynės? Ar bent vienas galėtų laiduoti, kad jie neišduotų Tėvynės pavojuje - tarkim, neduokdie, antros Sausio 13-osios atveju? Ar neparduotų laisvės už orų atlyginimą, sočią pensiją ar praeivių šypsenas gatvėse?
Deja, sovietinis „po manęs nors ir tvanas“ ideologinis palikimas vis dar gajus kaip piktžolė. Kiek laiko dar reiks jam iš mūsų sielų išrauti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!