Tiems, kas tokių dar negirdėjo, priminsiu, kad scenarijus sukasi apie pagalbos telefoną, kuomet kažkam Lietuvoje prisireikia pagalbos (ar tai būtų sveikatos sutrikimai ir kviečiama greitoji, ar tai gaisras, ar tiesiog vagiamas turtas). Pagalbos linija atsiliepęs operatorius tuoj pat suskumba pranešti, kad greitu laiku atvyks greitoji, policija ar gaisrinė, bet tuo pačiu primygtinai (nors tai turėtų atrodyti tik tarp kitko) primenama, kad beje, pagalbos ekipaže yra juodaodis, musulmonas, gėjus, ir pan. Išgirdę apie tai, pagalbos prašantieji pasako, geriau jau mano turtas sudegs, jį pavogs, ar apsieis be daktaro, bet tik ne tokie asmenys.
Atrodytų, reklama yra nukreipta prieš visuomenės išankstinį nusistatymą tam tikrų grupių atžvilgiu, ir turėtų ugdyti juos būti pakantesniems kitiems. Tačiau tik iš pirmo įspūdžio, tik reklamos kūrėjų galvose.
Suprantama, stereotipai (ir dažniausiai neigiami) yra labai įsišakniję mūsų visuomenėje, juk čigonus dažnai sieja su vagimis, žydus su klasta ar apgavystėmis, lenkus su garbėtroškomis, juodaodžius su tinginyste ir nusikaltimais ar musulmonus su terorizmu. Tai nieko nuostabaus, tokie stereotipai dešimtmečiais buvo formuojami televizijos filmų ar įvairių valstybių politikose, o kai kada natūraliai susiformavo visuomenėse iš daugelio tikrovės atvejų. Na ir dainelės maždaug „imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“ yra iš tam tikro konteksto. Gi ką tik perskaičiau, kad net „Pepė Ilgakojinė“ vaikams nėra „politically correct“, nes ji jau kažkurią grupę įžeidžia.
Keista, kad visas pasaulis aktyviai kovoja prieš tokią diskriminaciją, o kažkodėl ir toliau puikiausiai kepami filmai apie „blogiukus“, kurie paprastai yra iš nepageidaujamųjų pasaulio. Daugelis visuomenių natūraliai nemėgsta atėjūnų, imigrantų ir kitokių, nes jie neprisitaiko prie tų visuomenių gyvenimo ritmo ir tradicijų, o nori įnešti kažką savo, pasirodyti kitokie ir reikalauti pripažinimo. Žiūrėk, pamažu šimtmečius egzistavusios tradicijos staiga nurašomos kaip pasenusios ir nereikalingos, o kai kada net nusikalstamos.
Grįžtant prie reklamos, diskriminacija vyksta jau pačiame pabrėžime, kad štai ekipaže atvyksta koks juodukas ar musulmonas. Kaip ir gėjų demonstracijos atveju, man neturėtų būti įdomu, ar jie tai daro per priekį ar per užpakalį, kas norės pasidomėti, pasiskaitys kokią gėjų „Kamasutrą“, o norėdamas pažinti islamą, paskaitys jų knygas (bet kad už tai baudžiama, kaip Kusaitės atveju, įdomu, ar prokuratūra nėra diskriminuojanti kažką religiniu pagrindu?), ar pasiklausys juodaodžių repo, ir pan. Tačiau man įdomu būtų stebėti, pvz., tokią situaciją: atvyksta pas nualpusį žmogų į „runkelių“ kaimą daktaras juodaodis, prikelia ligonį „iš numirusiųjų“, tas atsimerkia ir pirmą kartą pamatęs juodaodį vėl iš išgąsčio nualpsta, nesupratęs, ar jam čia pasivaideno, ar dar kokio velnio.
Klientas visada teisus, jei aš nenoriu kažkokios paslaugos, aš galiu rinktis kitą. Paprasčiausias pavyzdys – visuomeninis transportas, juk neskubame autobuse sėstis prie pasmirdusio, purvino ar girto valkatos, pasiieškome kitos vietos atsisėsti ar geriau pastovime kiek atokiau, ar tiesiog renkamės mikroautobusą ar važiuojame savo automobiliu, kad išvengtumėme tokios situacijos. Panašiai ir su diskriminacine lietuvių, o gal antidiskriminacine politika.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!