Ne visi vyrai yra niekšai, ne visos moterys – angelai. Mano širdis jau devynerius metus neišgijusi ir, matyt, nepagydomai sužeista taip ir liks. O buvo graži sūnaus draugystė su miela mergaite, buvo svajonės ne tik jaunųjų, buvo ir mūsų... Svajojom, kad jų sąjunga - amžiams,kad mažosios jų atžalos jaus mūsų meilę, mūsų rūpestį, mes visi būsim tokie laimingi laimingi...Taip ir buvo. Visus ketverius metus.
Nesikišom į jų gyvenimą, nors, oi, kiek visko teko girdėti ir matyti.Vis galvodavau, kad čia aš kažką ne taip suprantu, o apkalbomis niekada netikėjau. Bet akys atsivėrė tik po ketverių metų - tik tada supratau, kas dedasi jų šeimoje. Tik tada supratau, kokioje iliuzijoje gyvenau... Nors mačiau kai kuriuos marčios charakterio bruožus, tačiau galvodavau – jauna, patirtis ateis su metais.
Pateisindavau - tai čia studijos, tai čia gimdymas, tai nuovargis, tai dar kas...Tik nelabai guosdavau sūnų, juk jis vyras, jis stiprus, jis privalo... Bet kai sužinojau, kad jie skiriasi, aš atsidūriau ligoninėje. Priežasčių nenagrinėsiu, bet tai, kad ji dabar jau gyvena su ketvirtu vyru, manau, paaiškina situaciją.
Tačiau tai reikėjo išgyventi ir tai buvo beprotiškai sunku. Ilgos nemigo naktys, kurios sustingdavo mintyse, o šios virsdavo eilėmis... Visus mano išgyvenimus atlaikydavo baltas popieriaus lapas:
Būna kartais taip....
Išeina meilė iš namų,
Palikdama mažus vaikus,
Jų rūpesčius,džiaugsmus...
Išsivesdama jų gerą tėtį,
Nes... Taip norėjo jų mama -
Išvarė meilę iš namų
Nes... Buvo laisvės jausmo alkana...
O meilė ne elgeta, kad išmaldos prašytų,
Klajoja po pasauli vieniša,
Skausmo žodžiais nuplakta,
Išdavystės virvėm apraizgyta,
Sumindyta, sutrypta, nuvilta...
Išėjo tėtis, palikęs viską,
Tik į save sugėręs
dukrytės tyrą juoką...
Mažyčiu rankų šilumą,
Paliko viską,nepaėmė nei cento.
Įsidėjo tik širdin
Mažytes žvaigždutes,
Savo dukrytės nelaimingas akutes...
Aš dėkinga sūnui, kad jis nepuolė į alkoholio liūną, ar dar kur blogiau. Dėkinga dukrai, kad verkė tada, kai jis verkė, kad buvo šalia, kai norėjosi staugti, kad išgyveno kartu su juo jo dukrytės netektį... Ne, ačiū Dievui, ji gyva, tačiau atimtas visiškai bendravimas...Tad nieko nei matom, nei žinom.
Ir ši situacija yra pati baisiausia visai mūsų šeimai, nes vaikas išvežtas į Norvegiją. Bandėm teisiškai kreiptis, tačiau ar žinote, kiek tam reikia turėti pinigų? Ir jeigu net jų būtų, mes nieko negalim padaryti, nes Lietuvos įstatymai, mano galva, visiškai negina savo piliečių.
Mano nemigo naktys... Ech, kiek jų būta, kiek visko išgyventa. Tačiau ta mažytė mūsų atžala - mano sūnaus dukrytė - visada širdyje. Vis dar jaučiu jos švelnias rankytes, prisimenu naktis, praleistas prie jos lovelės, pirmą žingsnį, pirmą žodį, juoką lyg varpelio skambėjimą...Liko tik nuotraukos.
Ir aš turiu tokią svajonę, kad vieną gražią dieną aš sėdėsiu sode, po sena obelimi, skaitysiu knygą, o pakėlusi akis pamatysiu į kiemą takeliu ateinančią aukštą mergaitę su pievoje skintomis gėlėmis, šviesiomis garbanomis ir tokiomis pat mėlynomis akimis kaip ir jos tėčio...
Pabaigai noriu pasakyti - mielos mamos, kai jūsų vaikai išsirinks savo mylimus, pažvelkit, kokioje šeimoje jie augo. Gal tada neįsileisit į savo širdį melo, kuris apraizgys ir užliūliuos.
Jeigu mama keitė vyrus kaip kojines, keis juos ir dukra. Obuolys nuo obels netoli rieda, taip byloja liaudies išmintis... Nors, žinoma, būna ir išimčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite apie savo skyrybų dramą – gal ši padės lengviau pasijusti tam, kurį dabar slegia panašios problemos? O gal turite receptą, kaip išgydyti sužeistą širdį? Pasidalinkite, kas nutiko jūsų santykiuose, kad meilė staiga dingo iš gyvenimo.
Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.