Iš darbo nusprendžiau išeiti, nes darbas banke jau seniai buvo atsibodęs, nebeįkvėpė ir buvo tapęs nesibaigiančiu skaidrių apie plano statuso darymo planus stumdymas.
© Mindaugas Dulinskas

Pasitaupiau šiek tiek pinigų, butą Vilniuje išnuomojau, išsikrausčiau į užmiestį ir planavau mažiausiai pusmetį, o gal metus ir net daugiau gyventi be jokio plano, įsipareigojimų ar deadline'ų – skaityti knygas, lankyti draugus, drybsoti paplūdimyje. Tokia labai ankstyva mini pensija - iki kol užsimanysiu kažką daryti.

Sausio mėnesio 12-ta diena, penktadienis, buvo paskutinė mano darbo diena. Po darbo susitikome su draugais bare atšvęsti naujo mano gyvenimo etapo. Išgėrėme po kelis bokalus alaus. Dar aptarėme ar nereiktų man, kai atsibos nieko neveikti, užsiimti politika. Išeidama iš baro apie 22 val. susimokėjau kažkur 10 EUR - už savo išgertus ir dar vieną draugės bokalą. Tai nuo 18 val., kai ten atėjau, daugiau trijų bokalų tikrai nebuvau išgėrusi.

Iki šiol gyvenau Užupyje - prie pat tos vietos, kur baras - bet nuo Naujų metų išnuomojau savo butą, o pati apsistojau laikinai pas tetą Antakalnyje. Pradėjau kviesti taksi. Penktadienio vakaras, reikia ilgai laukti. Stoviu gatvėje, šalta. Mano automobilis kitoje gatvės pusėje, požeminiame garaže pastatytas. Aiškiai jaučiau, kad pripūsčiau, bet pakankamai orientuojuosi situacijoje, kad avarijos nepadaryčiau. Jei atims teises ar baudą duos – tai su tokiom pasekmėm galiu gyventi. Baudą turiu iš ko mokėti, o teisių šiuo metu nelabai reikia. Pasiėmiau mašiną ir išvažiavau.

Vos išsukus iš Krivių gatvės – reidas, fotografai, šviesos, policija. Pripūčiau 2,33. Važiuojame kraujo priduoti. Viskas gerai, nesipriešinu, elgiuosi ramiai, su viskuo sutinku. Priduodame kraują. Tada nuveža mane į komisariatą. Ten penktadienio vakaras - daug veiksmo, laksto pareigūnai. Laukiu koridoriuje, niekas į mane nekreipia dėmesio. Tada iš manęs paima mano kuprinę, asmeninius daiktus ir sako man: „Eikite į grotuotą patalpą.“

Užrakina mane narve koridoriaus gale. Sėdžiu. Į narvą atveda kažkokį girtą diedą. Klausiu policininko, kodėl aš čia su juo turiu sėdėti? „Nenori su juo būti?“ Bet nelaukęs mano atsakymo pats susivokia, išveda mane iš narvo ir uždaro į kamerą. Sėdžiu kameroje viena. Po kiek laiko pasibeldžiu į duris. Tas pats policininkas atidaro ir paklausia, ar viskas gerai. Klausiu, tai kur ta tyrėja, kiek čia mane dar laikys. Nėra tyrėjos. Išvažiavus. Klausiu, kodėl mane laiko čia kameroje, taigi nesipriešinu, nesiginčiju, pirmą sykį padarius pažeidimą, neturiu priežasčių bėgti ar slapstytis.

Policininkas atrodo truputį pasimetęs ir jaučiausi nepatogiai, bet trūkteli pečiais – nu, matote, baudžiamoji atsakomybė.

Netrukus į mano kamerą įmeta dar vieną išgėrusią moterį. Tvarkingą, smulkutę 45 metų moterį paėmė iš jos namų - vyras iškvietė policiją dėl smurto artimoje aplinkoje. Pati esu dirbusi policijoje, tai sulaikytų asmenų istorijas visada vertinu kritiškai. Bet ji pakankamai vaizdingai parodė, kaip jai policininkas užlaužė rankas už nugaros ir uždėjo antrankius. Ji aiškiai sukrėsta ir susijaudinusi dėl to, kas vyksta. „O tu už ką?“ - klausia manęs. „Vairavau išgėrusi.“ „Tu neatrodai išgėrusi, - sako man, - čia aš išgėrusi.“

Labai gerai, kad į smurtą namuose pagaliau reaguojama rimtai. Jei policininkai ją čia atvežė, gal ir buvo tam priežasčių. Bet ar kas nors padės jai dėl tų problemų, dėl kurių ji čia atsidūrė? Po kiek laiko policininkė ateina pasikalbėti su mano kameros kaimyne. Atrodo, vyras atvažiavo jos pasiimti. Įdomu, kas nutinka šeimoms po tokių įvykių – ar jomis kas nors domisi, ar jos gauna konsultacijų, reikiamų tarnybų kontaktus, socialinę pagalbą?

Mane išsiveda iš kameros, uždeda antrankius ir važiuojame į areštinę Kosčiuškos gatvėje. Jokio tyrėjo taip ir nepamačiau. Sėdžiu ant galinės sėdynės šalia aukšto stambaus pareigūno. Klausiu jo, kodėl man taikomos tokios priemonės? Sakau, kad pati esu dirbusi tyrėja ir visuomet prieš taikydama sulaikymą įvertindavau situaciją ir taikydavau tik tuomet, kai įtariamasis priešindavosi, turėdavome įtarimų, kad bėgs arba slėps įkalčius arba kai gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Jei tik būdavo įmanoma, vengdavau skirti sulaikymą. Tai yra pakankamai žiauri valstybės represijos priemonė ir ją taikyti reikia tik proporcingai ir tik išskirtiniais atvejais. Policininkas juokiasi – turbūt seniai dirbote.

Šiuo metu man pradeda darytis baisu. Ne dėl to, kad įvažiuojame pro areštinės vartus – mačius aš tų areštinių - o dėl to, kad pradedu suprasti, kaip pasikeitė policija.

Mano pirmas rimtas darbas buvo tardytoja Kauno m. VPK. Dirbau ten 2002-2004 metais. Tuomet man buvo 21-23 metai. Pradėjau dirbi vis dar besimokydama VU teisės fakultete. Sąmoningai pasirinkau neprestižine laikytą baudžiamojo proceso ir kriminalistikos specialybę. Aš norėjau dirbti tardytoja arba prokurore. Užaugau Kaune ir labai gerai žinojau apie nusikaltėlių ryšius su teisėsauga. Norėjau būti ta tardytoja, kuri bus sąžininga, kvalifikuota ir kieta. Norėjau pakeisti sistemą. Norėjau kovoti už demokratiją ir savo darbu kurti laisvą valstybę, kurioje būti sąžiningu pareigūnu yra garbės reikalas.

Visi tų dviejų metų įvykiai verti atskiros knygos. Juos norėjau aprašyti dar tuomet kai dirbau, bet tuomet man trūko išminties ir platesnio išsilavinimo, kad galėčiau reflektuoti jų reikšmę ir padaryti deramas išvadas.

Ištrauka iš neseniai atrasto tų laikų dienoraščio:

„Buvau pas tuos alkoholikus prokurorus, jie šiandien buvo apyblaiviai. Mano suformuluoti kaltinimai jiems tiko, sakė nieko taisyti nereikia. Po to jie pradėjo prie manęs kabinėtis. Vienas sako kitam sako: „Kodėl pas tave gražios merginos vaikšto, o pas mane pliki diedai?“ „Todėl, kad tu pederastas!”, atsako jam pirmasis prokuroras, pasirašydamas ant mano nutarimo. Drumzliname prokurorų akvariumo vandenyje plaukioja kažkokia liūdna į silkę panašį žuvis.“

Noriu tikėti, kad patys policininkai nebedaro tiek pažeidimų, kaip mano darbo ten metu, bet panašu, kad teisėsauga virsta akla represijos sistema.

Iš darbo policijoje išėjau, kai galutinai supratau, kad būdama paprasta tardytoja, t. y. nuo apačios į viršų, aš šios sistemos nepakeisiu, greičiau sistema mane sužlugdys. O gal jau pradėjo žlugdyti.
Po to išvykau gyventi į užsienį, studijavau įvairius dalykus, įgijau dar vieną - finansų – specialybę ir beveik dešimt metų pradirbau neblogai apmokamus darbus gerose tarptautinėse kompanijose. Jos mane subrandino kaip žmogų ir profesionalę. Pradirbau iki pat šio penktadienio, kai visuomet turėjusi labai daug didelių ambicijų ir entuziazmo pajutau, kad visiškai nebenoriu nieko daugiau, niekas manęs nebeįkvepia.

Ketvirtą ryto iš areštinės kiemo gražiai matosi apšviesta Gedimino pilis. Kažkaip didingai pasijaučiu mėnulio šviesoje su antrankiais - beveik patiriu dvasinį ryšį su praeitais šimtmečiais pilių komplekse kalintų sukilėlių ir maištininkų sielomis.

Atsisveikinu su maloniu stambiu policininku ir keliauju į areštinę. Ten mane fotografuoja, nuskenuoja pirštų antspaudus. Policininkė nusiveda mane į kambarėlį asmens kratai, liepia rengtis. Kiša rankas į liemenėlę ir kažko ieško. Liepia nusiauti iš iškratyti batus. Nusismaukti kelnaites. Apžiūri be didelio susidomėjimo iš priekio ir iš nugaros. Liepia apsirengti.

Veda mane į kamerą. Duoda pasiimti mėlyną ceratinį čiužinį ir kažkokios patalynės. Mėgstu senovinius pastatus. „Gražūs laiptai,“ - sakau mane lydinčiam pareigūnui, bet neatrodo, kad jis būtų antikvariato mėgėjas. Einame ilgu skliautuotu koridoriumi lentinėmis grindimis, nedažytomis nuo caro laikų. Vidury koridoriaus prižiūrėtojo staliukas su telefonu, tuo kur numerį reikia sukti disku. Paskutinį sykį tokį veikiantį buvau mačiusi 2003-aisiais savo kabinete Žaliakalnio komisariate. Mane nuveda į koridoriaus gale esančią kamerą. Ten trys metalinės lovos. „Gali rinkis kurią nori.- sako sargas.“ „Geras dalykas yra pasirinkimo laisvė,“ - pagalvoju.

Kameroje be tų trijų lovų dar yra prie žemės prisuktas stalas su taburetėmis, pora lentynų ir tualetas, tas su pėdoms atsistoti – surūdijęs taip, kad galima imti ir nešti tiesiai į modernaus meno muziejų. Dar kriauklė ir kranas, iš kurio rieškučiomis galima atsigerti šalto vandens.
Kalėjimo patalynę nustumiu į kampą ir susigūžiu atsisėdusi ant lovos kampo. Susisupu į savo šiltą sriukę ir minkštą Ramunės Piekautaitės moherinį megztinį.

Miegoti aš, aišku, visai nemiegojau.

Kameroje praleidau beveik dešimt valandų. Ten visiškai dingsta laiko pojūtis, neturi laikrodžio ir su niekuo neturi pabendrauti. Komisariate bent su policininkais paplepėti buvo galima.

Jau seniai buvau pamiršusi, ką iš tikrųjų noriu daryti gyvenime. Kai manęs paklausdavo – kuo svajodavai būti vaikystėje, mintyse tebūdavo visiška tuštuma. Gal gydytoja? Ne, bijau ir nemėgstu kraujo. Gal mokslininkė? Tai senelis norėjo, kad būčiau mokslininkė. Visiškai nieko nepamenu. Dabar norėjau praleisti kokį pusmetį ar metus keliaudama po pasaulį, pabėgti iš savo patogaus gyvenimo, ištrūkti iš savo sėkmingų, išsilavinusių, turtingų ir įžymių pažįstamų rato, ieškoti naujo pašaukimo, įkvėpimo ir naujų tikslų.

Visas tas nušvitimas labai puikiai įvyko per tas dešimt valandų.

Alkoholio aš gyvenime beveik nevartoju - matyt, todėl organizmas taip ir sureagavo į tuos kelis bokalus. Kameroje supratau, kad turiu visai kitą priklausomybę – internetui ir mobiliam telefonui. Nuobodžiaudama darbe ištisas valandas praleisdavau naršydama kažkokią atsitiktinę informaciją ir jau seniai buvau praradusi gebėjimą susikoncentruoti į kažkokį vieną veiksmą ar klausimą.

Dėl to, kad mane sulaikė ir kad patekau čia, nepergyvenau – man tai tik egzotiškas nuotykis. Supratau, kad galiu nebespėti kitą dieną į skrydį, bet net ir tai ne problema – bus dar tų skrydžių ir įvairių maršrutų turiu prisiplanavusi, ir niekur dabar jau nebeskubu - galiu leisti tokias pramogas ir egzistencines patirtis.

Taip staigiai ir netikėtai ištrūkus iš įprastos aplinkos mane žiauriai sukrėtė suvokimas, kiek daug kitų žmonių taip lengvai gali tapti aplinkybių aukomis. O jei vietoje manęs būtų žmogus, kuriam automobilis reikalingas darbui, kuriam gyvenimas ir taip sunkus, o jis, užuot sulaukęs pagalbos, yra įmurkdomas dar giliau? Teismams nepalikta galimybė net pirmą kartą pagautam asmeniui skirti psichologo konsultacijas ar gydymą ir atidėti teisių atėmimą. O kur dar du metai laisvės atėmimo už suktinę?

Mane čia uždarę policininkai greičiausiai yra sąžiningi žmonės, vykdantys darbą pagal vadovų nurodymus. Bet jie man priminė psichologo Stanley Milgramo eksperimentą apie paklusnumą, kuriame baltais chalatais apsirengę žmonės paprašo dalyvaujančiųjų eksperimente jiems duotu aparatu sukelti elektros šoką kitam žmogui. Prašoma vis didinti elektros dozes, nors tas žmogus rėkia iš skausmo ir jau artėjama prie mirtinos įtampos.

Dauguma žmonių nekvestionuodami paklūsta valdžios nurodymams. Jiems gal keista tai, ką jie daro, bet vistiek paklūsta. Kaip tas policininkas komisariate, beveik kaltai trūkčiodamas pečiais. Jie turėjo teisę name sulaikyti, bet tikrai nebuvo tam būtinumo. Įstatymas numato teisę sulaikyti žmones 48 valandoms tam, kad suteiktų galimybę tyrėjams pasinaudoti savo nuovoka ir priimti tinkamą sprendimą, kai tai yra būtina. Liūdna, kad tyrėjai ta nuovoka nesinaudoja ir tik aklai vykdo kažkieno nurodymus. Turbūt kokio savo komisaro.

Visada būna nuomonių, kad tegu pasėdi – kitą kartą žinos. Arba, nukapokime vagims rankas. Pati būdama baudžiamojo proceso specialistė, puikiai suprantu, kad šiuo atveju mano sulaikymas buvo teisėtas, bet visiškai perteklinis. Tiesiog beprasmė valstybės represija prieš savo piliečius.

Liūdna dėl to, kad politiniai sprendimai vykdomi tokių represijų prieš savus piliečius ir policinės valstybės kūrimo linkme. Vietoje to, kad būtų sprendžiamos problemos iš kurių kyla pažeidimai, tiesiog griežtinamos bausmės. Nors kriminologai puikiai žino principą, kad nuo nusižengimų padarymo sulaiko ne bausmių griežtumas, o jų neišvengiamumas.

Vėliau sulaukiau klausimų, tai ar nebandei kaip nors „susitvarkyti per pažįstamus“, išsisukti? Man net minties tokios nekilo. Už padarytus nusižengimus reikia atsakyti ir prisiimti atsakomybę. Bet beprasmės represijos yra blogai.

Kas mane sulaikys nuo vairavimo išgėrus? Žinojimas, kad kitą kartą sankcijos bus griežtesnės, sulaikys. Vieną sykį tokią pramogą apturėjau, antrą sykį nebebūtų įdomu. O pasėdėjimas areštinėje tai tik sukėlė milžinišką įsiūtį ir suvokimą, kad tokie politiniai sprendimai, iš žmonių atimantys laisvę yra priimami vis daugiau gyvenimo sferų. Iš mūsų žingsnis po žingsnio yra atiminėjama laisvė ir galimybės. Nei įstatymų leidžiamojoje, nei vykdomojoje valdžioje nėra nei vizijos, nei talento, nei lyderių, galinčių pasiūlyti alternatyvius sprendimus, kaip valstybėje kurti jos gyventojams palankią aplinką. Kol tai manęs tiesiogiai nelietė, tai kažkaip galvojau, kad tai ne mano problemos. Galiu palaikinti teisingus postus, gal net nueiti į kokį protestą ir paskui vėl grįžti į savo komfortiško gyvenimo burbulą. O ką daryti mūsų bendrapiliečiams, kuriems iš tikrųjų sunku? Kas juos apgins?

Man atrodė, kad sėdžiu kameroje jau visą amžinybę. Už grotuoto lango dar buvo tamsu. Su trenksmu atsidarė durys. Kameros patikrinimas. Liepė išeiti iš kameros ir pirštu parodė, kur atsistoti. Kažko kameroje ieškojo, paskui atgal mane uždarė. Po kiek laiko atėjo sargas su sesele, paklausė ar neturiu sveikatos problemų. Neturiu.

Praėjus dar amžinybei, atidarė langelį ir siūlė arbatos. Atsisakiau. Kažkaip aišku pasidarė, kodėl kalėjimuose kaliniai badauja. Tai vienintelis būdas išreikšti laisvą pasirinkimą – valgyti ar nevalgyti, nes dėl nieko kito, atrodo, negali spręsti.

Jau gerokai čia viskas atsibodo. Užrašai ant sienos „DARKA IŠ LENTVARIO“ ir „DOMAS MYLI AISTĘ IKI GRABO“. Prisibeldžiu, kad ateitų sargas. Klausiu, ar gali jie advokatei paskambinti. Sako, reikės rašyti prašymą. „Tai duok popieriaus ir su kuo rašyti, - sakau.“ Jis uždaro langelį ir išeina. Greitai sugrįžta be popieriaus ir sako: „Kaip tu skambinsi, taigi neturi nei numerio, nei telefono.“ Matyt, pasitarė su kažkuo protingesniu už save.

Nepamenu, kad būčiau tokį ilgą laiką buvusi visiškoje izoliacijoje, tik su savo mintimis. Todėl teko permąstyti visas tas mintis, nuo kurių taip stengdavausi pabėgti blaškydama save pramogomis ir visokiais užsiėmimais. Sėdžiu čia dabar ir tikiuosi pareigūnų gailestingumo ir profesionalumo, kad mane pagaliau išleistų. O kur mano pačios gailestingumas? Žinau, kad reikia valstybėje keisti daugybę dalykų, bet planuoju neveikti nieko? Turiu daug tinkamesnes kvalifikacijas, patirtį, vertybes, vizijas ir idėjas nei dauguma Seimo ar vyriausybės narių. Tačiau sąmoningai planuoju nieko neveikti. Amžinai atostogauti.

Dabar jau visai susigraudinu ir mane apima neišvengiamybės siaubas. Aš prisiminiau, kuo svajojau būti vaikystėje – visur ir visada, nieko nebijodama kovodavau už teisingumą. O kai išmokau specifinę sąvoką savo svajonei įvardinti – aš svajojau kovoti už demokratiją. Dėl to ir pasirinkau dirbti teisėsaugoje – žinojau, kad ten labai reikia kvalifikuotų, sąžiningų pareigūnų.

Po nepavykusio bandymo keisti sistemą ir įgyvendinti demokratiją „iš apačios“, visada galvojau esanti nepakankamai gera būti politike. Maniau, kad politikai turi būti tokie, kaip Obama - visada mokykloje pirmūnai, baigę prestižinius universitetus, paauglystėje dainavę tautines dainas kokio liberalaus krikščioniško jaunimo sąskrydžiuose ir dalyvavę jaunųjų lyderių debatuose. Mane kažkaip labiau domindavo labai geras seksas su labai blogais vaikinais, nei tos tautinės dainos. Ir karjeros nuoseklios jokios nedariau – nors ir turiu puikias akademines kvalifikacijas, esu išbandžius ir indų plovimo, ir fabriko darbuotojos darbus. Ir su jokiais „teisingais“ žmonėmis specialiai nenetworkinau, tiesiog stengiausi drąsiai ir ryžtingai ragauti gyvenimą ir juo mėgautis. Visiškai neplanuodama, kaip tai galėtų atrodyti ant būsimos politikės CV.

Tačiau čia, sėdint kameroje be jokio interneto, nei žurnalo, nei popieriau lapelio – tualetinis negelbėjo, nes rašiklio nebuvo – mane persmelkė skausmingas suvokimas, nuo kurio norėjosi verkti. Šitas mano sulaikymas - tai ir yra pati juodžiausia dėmė mano biografijoje. Ir tai yra toks menkniekis ir tokia nesąmonė palyginus su tais žmonėmis, kurie šiuo metu formuoja mūsų politiką, kad aš nebegaliu daugiau slėptis po pasiteisinimu, kad aš ne Obama, tai dėl to į valdžią negaliu eiti.

Kaip aš galiu neribotą laiką atostogauti tropiniame paplūdymyje, kai mūsų laisvė ir mūsų demokratija yra pavojuje? Kaip galiu sėdėti nuošalėje, kai matau akivaizdų lyderystės vakuumą?

Supratau, kad mano išėjimas į ankstyvą pensiją baigėsi taip ir neprasidėjęs. Planas neribotą laiką nedaryti nieko truko lygiai niekada. Aš vėl turiu tikslą – aš prisiminiau, koks mano tikslas buvo tuomet, kai vaikystėje svajojau, kuo būsiu užaugusi.

Tyrėja pasirodė po pietų. Mane piktas stambus prižiūrėtojas nuvedė į apklausų kabinetą antrame aukšte. Čia gal ir neplanuotai ironiškai gaunasi, bet tą pastatą rekomenduočiau kaip lankytiną turistinę vietą. Natūralu, kad areštinė neturi būti sanatorija, tai nebambu ir nesiskundžiu, bet didžiulis liūdesys apima žinant, kad pas mus ir ligoninės ne geriau atrodo. Aš dėl to valdžios nekeikiu, žinau, kad nepadės. Turiu pati galvoti, ką aš galiu kažką keisti savo valstybėje. Vis bandydavau ieškoti pasiteisinimų ir bėgti nuo tos atsakomybės. Bet tas pasėdėjimas kameroje išblaivina nuo tokių išsisukinėjimų geriau nei bet kas.

Taip, aš suvokiu ir prisiimu savo atsakomybę dėl to, kad patekau į tą areštinės kamerą. Patekau čia ne dėl savo nusižengimo – pakankamai išmanau tiek baudžiamąjį procesą, tiek kriminologiją, kad suprasčiau, kad tokia represija buvo totaliai neadekvati.

Mano atsakomybė tame, kad niekuo neprisidedu prie alternatyvios politikos mūsų valstybėje formavimo, prie demokratijos stiprinimo, nors turiu pakankamai žinių, idėjų ir pakankamai stiprią viziją kaip tai daryti ir nuo ko pradėti.

Apklausų kambaryje mane pasodiną į narvą ir užrakina. Esate matę video reportažus iš Rusijos teismų, kur į narvus tarsi kokius žmogėdras sodina disidentus? Tai va taip pasodina mane. Prie seno darbo stalo sėdi rūsti sovietmečiu per kilometrą kvepianti tyrėja ir suvargęs valstybės paskirtas advokatas, šeštadienį atitrauktas nuo sodo namelio remonto. Atrodo, kad patys jaučia situacijos absurdą, bet kaip Milgramo eksperimento dalyviai, toliau spaudo mygtukus. Atrodo, kad aš, būdama užrakinta tame narve, jaučiuose esanti daug laisvesniu žmogumi, jei jie dabar.

Kodėl tyrėjams yra taikomas reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą? Jiems suteikiama galimybė valstybės vardu taikyti griežtas represines priemones, todėl svarbu, kad jie turėtų pakankamai kompetencijos ir galėtų savarankiškai priimti sprendimus, kada ir kokias priemones taikyti. Kodėl mane laiko užrakintą narve? Turbūt koks nors viršininko ar komisaro nurodymas visus sulaikytus asmenis laikyti narvuose, kad paprasčiau būtų. Bet kai tokios tyrėjos vietoje teisinio išsilavinimo įgyja Riomeryje masiškai štampuojamus popiergalius, joms trūksta kompetencijos kvestionuoti kvailus vyresnybės nurodymus ir pačioms pasinaudoti įstatymo numatyta teise nuspręsti, kaip apklausinės sulaikytą asmenį.

Viską pripažįstu, papasakoju, kaip viskas buvo, sutinku tyrimą baigti baudžiamuoju įsakymu. Šalia narvo padėta mano kuprinė. Tyrėja klausia, ar norėsiu patikrinti man atiduodamus daiktus. Sakau, kad noriu. Kuprinė netelpa pro narvo vyrius, todėl tardytoja paskambina policininkui, jis ateina, atrakina narvą, paduoda man kuprinę ir vėl mane narve su kuprine užrakina.

Paskui mane išlydi atgal į kamerą, kad pasiimčiau patalynę, kurios taip ir nepanaudojau ir ilgais koridoriaus išlydi pro areštinės duris į saulės šviesą.

Žinote, kokias išvadas padariau po šitos patirties? Jūs tik nesakykite prokurorui, kuris man dar turi skirti baudą, bet jeigu galėčiau iš naujo pakartoti tą patį vakarą, vėl eičiau ir pasiimčiau savo mašiną. Vien dėl to, kad pamatyčiau šią mūsų šiandieninio gyvenimo realybę. Dalykus, kuriuos patiria kiti mūsų bendrapiliečiai, bet yra daug labiau pažeidžiami ar neturi pakankamai patirties ir išsilavinimo, kad galėtų suprasti jų reikšmę ir apie tai kalbėti. Iki to vakaro buvau beveik visiškai metusi gerti aloholį, bet dabar galvoju, kad jo visiškai jo nevartodama vis dėlto perdaug gyvenime prarasčiau. O dabar galiu drąsiai pareikšti: „I DRINK AND I KNOW THINGS“.

Reikia būti politike. Savo keliones dabar turiu atidėti kelioms savaitėms, kol sutvarkys tą baudžiamąjį įsakymą. Kol sėdžiu namie laukdama savo baudžiamojo įsakymo, aprašysiu visus tuos savo biografinius nutikimus, kurie man atrodė esantys esminės kliūtys būti politike, bet dabar jau manau, kad jie kaip tik mane ir padarė labiausiai tam tinkamu žmogumi. Kietai čia gavosi, kad toj areštinėj pasėdėjau – esminius pokyčius valstybių istorijoje įgyvendinantys politiniai lyderiai visada būna pasėdėję.

Beje, tai nėra pirmas sykis, kai esu sulaikoma nevisai blaivi. Prieš daug metų buvau sulaikyta užsiimanti seksu automobilyje – tokioje pozoje, kad norėdama nepavairuočiau, bet kišenėje turėjau automobilio raktelius. Britanijoje vien tik raktelių turėjimas išgėrus laikomas pažeidimu - „Being Drunk in Charge of a Motor Vehicle“. Tuomet, kol apsirengiau ir kol mane nuvežė į nuovadą, nieko nebepripūčiau. Bet policinkai buvo mandagūs, malonūs ir draugiški, juokavo. Iš nuovados nuvežė atgal prie automobilio, kad galėčiau jį pasiimti. Visiška priešingybė įbaugintiems ir mechaniškai kaip robotai kažkieno nurodymus vykdantiems ir man į akis taip ir nedrįsusiems nei kartą pažiūrėti mūsiškiams, užrakinusiems mane narve. Va toks draudimas – turėti raktelius išgėrus tikrai galėtų turėti praktinę reikšmę. Jei tuo metu nebūčiau turėjusi automobilio raktelių, tai būčiau turėjusi palaukti to taksi arba pėsčia pareiti, nes visai netoli man buvo.

P.S. Sulaukus kraujo tyrimo rezultatų paaiškėjo, kad mano kraujyje buvo mažiau nei 1,5 promilės alkoholio, todėl tai tėra administracinis teisės pažeidimas. Man iškeltą baudžiamąją bylą šiuo metu prokurorai nutraukinėja.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Po vakarykštės „Žalgirio“ pergalės užmirškime svaičiojimus apie „vidutiniokus“ (50)

Po vakarykščio laimėjimo prieš Pirėjo „Olimpiakos“, šiandien visi tik ir kalba apie Lietuvos...

Gyvenimo planavimas Lietuvoje – neįmanomas: pensijų reformos tai patvirtina (62)

Skaitau kartas nuo karto straipsnius apie tai, kaip mūsų vyriausybė rūpinasi Lietuvos piliečių...

Po vestuvių viskas ėmė byrėti – dabar sutuoktinis aiškina apie taupymą (143)

Esu nusivylusi lietuviais vyrais. Siūlau visiems skaitantiems susimąstyti...

Pavasasario vargai – šunų „krūvelės“: gėda skaityti taisykles (31)

Kiekvieną kartą atėjus pavasariui, kai ypač ryškiai matoma šunų palikta tarša, tampa...

Situacija dviračių take suerzino: kodėl šie žmonės neemigravo? (41)

Noriu pasidalinti pirmos pavasario dienos su dviračiu stebėjimais. Vieta – manau, bet kur...

Top naujienos

Teisėjavimu nusivylęs Jasikevičius: turime išmokti kentėti – kito kelio nėra specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo (54)

Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius pasibaigus antroms Eurolygos...

„Atėjo Mindaugas“. Gydytojas išklojo darbo užkulisius: apie nepatogias situacijas ir kaip afrodiziakai veikiantį baltą chalatą (5)

Galiu persižegnoti – nesu girdėjęs, kad kažkas iš kolegų netinkamai atliko darbą, nes negavo...

Graikų trenerio atkirtis Šarui: „Žalgiris“ žaidė taip, kad turėjome mesti 45, o ne 24 baudas „Žalgiriui“ – PAO savininko palaikymas

Į Kauno „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus išsakytą nuomonę dėl šališko...

Atvėrė vartus į „ateities kalėjimą“: „Agurkinių“ lyderiui – išskirtinės gyvenimo sąlygos (233)

Kameroje, kuri labiau primena dviejų ar trijų žvaiždučių viešbučio kambarį, pastatyti...

Darbas „Amazon“ sandėlyje prilygsta vergovei: darbuotojai priversti šlapintis į butelius (44)

„ Amazon “ sandėlio darbuotojai priversti šlapintis į butelius arba tiesiog atsisakyti...

Jankūnas kreipėsi į „Žalgirio“ sirgalius: graikus turi pasitikti sausakimša arena specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo (53)

Eurolygos antrajame ketvirtfinalio mače Pirėjuje Kauno „Žalgiris“ antroje mačo pusėje...

Orai: per anksti šiluma apsidžiaugę turės nusivilti (2)

Savaitgalį šalyje pamažu vyks permainos: šiluma atslūgs, protarpiais palis. Dar didesni pokyčiai...

Charakterį rodęs „Žalgiris“ atsitiesė, tačiau to nepakako antrai pergalei Pirėjuje (645)

Penktadienį vakare Pirėjo „Taikos ir Draugystės“ arenoje Eurolygos ketvirtfinalio antrame mače...

Matijošaitis: skausmas dėl žmonos netekties dar tikrai nepraėjo (42)

Net ir pradėjus naują gyvenimo etapą su drauge Loreta, sunku užmiršti ypatingą ryšį, siejusį...

Gydytoja-psichoterapeutė papasakojo netikėtų dalykų: tai turi žinoti kiekvienas rūkantysis (76)

Nekyla abejonių, kad rūkymas kenkia žmonių sveikatai. Bandantys jo žalą sumažinti, ieško...