Džiūgaudavau, kai taupyklė pilnėdavo ir sunkėdavo. Tarškindavau ją ir palaimingai mėgaudavausi monetų dzingsėjimu... Deja, manoji taupyklė – rausva kiaulaitė – nugaroje turėjo gana didelį plyšį, pro kurį liniuotės pagalba beveik taip pat lengvai kaip įmesdavau, monetas galėdavau ir iškrapštyti. O pinigėlių man prireikdavo gana dažnai. Mat buvau smaližė. Kartais, kai nesusilaikydavau, per dieną sukirsdavau po 3- 4 porcijas (na gerai, 5) ledų arba sušlamšdavau krūvą saldainių „Obelėlė“ (dabar į juos negaliu net pažiūrėti).
Savaime suprantama, kad tėvai tokiems kiekiams saldumynų pinigų man neduodavo, tad santaupos iš rausvosios kiaulaitės dingdavo akimirksniu. Kai tik taupyklė likdavo tuštutėlė, duodavau sau žodį, kad daugiau taip kvailai nebesielgsiu. Jei taupyti – tai taupyti. Juk ir svajonę turėjau: troškau tokios lėlės, kuri iš buteliuko pienuką geria, o po to prisisioja į vystyklus (aišku, tokią lėlę turėjo išlepinta kaimynų vienturtė). Deja, pažadai taip ir likdavo pažadais. Lėlei pinigų aš taip ir nesusitaupiau – viskas buvo sulaižyta ledų pavidalu.
Lėlę vėliau man padovanojo močiutė. Kaip ir dviratį, kai paaugau. Kaip ir daugybę kitų dalykų, kurių užsigeisdavau, kai jau buvau paauglė. Tačiau blogiausia, kad tas nesugebėjimas kontroliuoti savo finansų išliko iki pat šių dienų, kai jau senokai sėdžiu ant savo užpakalio ir žinau, kaip nelengvai pinigai yra uždirbami.
Vis dėlto vieną kartą buvau labai stipriai suėmusi save į nagą ir sutaupiau šiokią tokią sumelę „juodai dienai“. Ar dar reikia sakyti, kad mano intencija buvo išpildyta su kaupu – juoda diena apsireiškė visu savo (ne)gražumu: per labai trumpą laiką netekau darbo, sudaužiau ir taip vos gyvą mašiną ir dar pačiai teko turėti nemažai reikalų su gydytojais bei paišlaidauti vaistinėje. Nuo tada „juodai dienai“ nebetaupau. Kad ji ir vėl neateitų, jei jau taip labai jai „ruošiuosi“...
Dabar taupau tiesiog šiaip sau, kad nebūčiau, liaudiškai tariant, plika basa. Tačiau man ne itin klostosi santykiai su vaikinais... O jau kai tik koks šmikis suerzina arba įskaudina, aš tik capt savo santaupas ir pamaloninu save, nusipirkdama kailinukus arba rankinę. Kartą, labai labai supykusi ir įsižeidusi, net automobilį pakeičiau. Tegul tas bjaurybė negalvoja, kad esu niekam tikusi višta! Na tai kas, kad ir vėl likau plika basa. Kartais ir pabadauti sveika bei naudinga. O tie pinigai... Jie uždirbami. Ir uždirbami tam, kad juos leistume, o ne sandėliuotume.
„Jei Dievas davė dantis, duos ir duonos“, – sakydavo mano močiutė. Taigi, iš bado nemirsiu. Beje, neseniai paveldėjau močiutės sodybą prie ežero. O juokingiausia, kad besitvarkydama aptikau ten savo rausvąją kiaulaitę... Ar tik neteks ir vėl pradėti taupyti?!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!