Taigi, istorija apie tai, kaip aš iki ausų, lyg visiška kvaiša ir mažvaikė, įsimylėjau savo kolegą. Ir nors jau turėčiau būti subrendusi moteris, panašu, kad proto viso to išvengti vis dėlto nepakako.

Jau pačią pirmą dieną darbe, išvydusi jį, Paulių, rašiau SMS savo geriausiai draugei: „Nepatikėsi, kokie berniukai čia dirba.“ O jis tikrai buvo tas, į kurį nejučiom nukrypsta merginų akys. Velniukai akyse, žudanti šypsena, tobulas ūgio ir sudėjimo derinys... Och, sunku ramiai apie tai rašyti, kai prieš akis ima kilti jo kūno vaizdiniai... Taigi, susikaupiu ir grįžtu prie temos.

Buvau drovi, rami, kukli mergaitė, niekad neužkalbindavau vaikinuko pirma. Nekalbinau ir šįkart. Visų pirma, naujame darbe bijojau visko ir visų, taigi, spūdindavau pro jį nunarinusi galvą ir mažai su kuo ten bičiuliavausi. O su Paulium bendravimas prasidėjo nuo darbinių temų, vėliau pamažu pasikalbėdavome dažniau ir ilgiau. Aš nebuvau vieniša, jis irgi turėjo panelę, tad tie pokalbiai būdavo praktiškai apie orą. Ir vis dėlto, nuo pat pradžių jutau kažką, kas mane prie jo traukė, žavėjo, kas versdavo raudonuoti jam esant šalia.

Po kelių metų aš ištekėjau. Ėmiau ir padariau didžiausią kvailystę savo gyvenime, nes vyras, jei ir mylėjo mane, tai meilę rodė ne visai tinkamais būdais. Kuo nelaimingesnė buvau namie su vyru, tuo laimingesnė jaučiausi plepėdama darbe su Pauliumi. Mudviejų pokalbiai dažnėjo ir ilgėjo. Pajutau, kad norisi su juo flirtuoti, norisi jo dėmesio. Nekantriai laukdavau, kol ims ir monitoriaus kampe iššoks jo žinutė. Mudu klausėme vienodos muzikos, temos pokalbiams buvo neišsemiamos, panašiai žiūrėjom į daugelį dalykų, turėjom tų pačių pomėgių, kvatodavom iš tų pačių nesąmonių. Kartais pasakydavo kokį mielą komplimentą, nuo kurio mano širdis šoktelėdavo iki palubės...

Santykiams su vyru vis labiau šlyjant, Paulius visad išklausydavo, patardavo, nuramindavo ir apskritai daug padėjo. Jaučiausi vis labiau ir labiau jam artima. Tuo pat metu jo gyvenime irgi vyko permainos, jis skyrėsi su savo panele, ir aš lygiai taip pat palaikiau jį kaip mokėjau. Taigi, netyčia gavosi taip, kad ėmėm ir susitarėm vieną vakarą susitikti, išgerti kavos, paplepėti apie sumautus mūsų gyvenimus.

Susitikusi jį įsėdau į automobilį drebančiom kojom ir apmirusia širdimi. Jaudinausi kaip mokinukė per pirmą pasimatymą, nors žinojau, kad susitinkam kaip geri draugai ir kolegos. Visą vakarą kalbėjomės ir juokėmės, nei neatsimindami apie mūsų antrąsias puses, garsiai klausėmės muzikos, kartu net į tualetą ėjom! Jis buvo žmogus, šalia kurio vėl jaučiausi jauna, gyva, graži, įdomi. Buvo šilta, jauku ir ramu, o tokios tobulybės seniai nebuvau patyrusi... Deja, tokie vakarai greitai prabėga, ir teko grįžti pas despotą vyrą.

Paulius parvežė mane iki mano automobilio. Išlipom. Ir tada jis apkabino mane, dėkodamas už puikų vakarą. Stipriai, nuoširdžiai. Prigludau. Jis taip skaniai kvepėjo, kad svaigo galva. Jo barzdos šereliai maloniai erzino mano skruostą. Jutau, kad susileidžiu, pasiduodu galutinai ir besąlygiškai ir nebenoriu, kad jis kada nors mane paleistų. O jis laikė apkabinęs ir net nežadėjo pasitraukti. Nepamenu, kuris kurį pabučiavom. Galbūt iniciatoriai buvom abu, tą pačią akimirką. Tiesiog tą akimirką viskas išsitrynė ir liko tik jo lūpos, jo kvapas, jo rankos man ant nugaros. Dusau. Murkiau kaip glostomas kačiukas. Ir tuo pat metu norėjau verkti. Iš laimės. Verkti ir toliau jį bučiuoti. Iki uždusimo.

Kai galiausiai atsiplėšėme vienas nuo kito, aš nevaldomai drebėjau. O gal ir jis. Jautėmės keistai, lyg padarę nusikaltimą. Juk tiek metų buvome geri draugai, tai ką dabar padarėm?! Šokau į automobilį, nebedrįsdama pakelti į jį akių, ir nuvažiavau. Po kelių minučių teko stoti kelkraštyje, kad suimčiau save į rankas, ir tuo metu atėjo jo SMS: „Atsiprašau! Bet turbūt seniai apie tai svajojau.“ Liepiau užsičiaupti, nes nedaug trūksta, kad apsisukčiau ir grįžčiau atgal.

Turbūt tą vakarą viskas ir prasidėjo. Visu rimtumu. Susitikimai kartojosi, darėsi dažnesni. Praleisdavome po kelias valandas jo automobilyje, bet vis dar jautėmės kaip nedrąsūs mokinukai, vos išdrįsdami paliesti vienas kito ranką ir iki pat vakaro pabaigos laukdami atsisveikinimo bučinio... Ėmiau švytėti, puoštis, nepaliaujamai šypsotis. Į darbą eidavau su tokiu malonumu, kokio iki tol nebuvau patyrusi. Jis irgi ateidavo iki ausų išsišiepęs ir sunkiai tai slėpdavo. Kolegos ėmė šnabždėtis, kad tarp mūsų kažkas vyksta. Mudu smagiai pasijuokdavome iš jų spėlionių, tik patys gerai žinodami tiesą.

Atėjo akimirka, kai ir mudu ėmėme kalbėtis, tai kas gi tarp mūsų vyksta. Paulius jau buvo laisvas, o aš taip pat nebegyvenau su vyru. Ir tada jis pasakė, kad jis bijo. Bijo vėl pamilti ir būti įskaudintas. Bijo iki galo pasitikėti ir pats atsiverti naujam jausmui. Patarė man nepamesti galvos. Lengva pasakyti – ji seniai buvo pamesta. Negrįžtamai. Vis dėlto, paprašiau man leisti tiesiog toliau būti šalia jo kaip iki šiol, leisti mėgautis mūsų bendravimu. Ir tuo atveju, jeigu jis vis dėlto pamatys, kad nieko gero iš to nebus, mudu paprasčiausiai viską baigsim. Be nuoskaudų ir pasekmių. Jis sutiko. Kaip skaudžiai vėliau įsitikinau, kad ne viskas taip paprasta. Tačiau iki tol tenorėjau jį turėti bent taip, džiaugtis kiekviena akimirka su juo ir negalvoti apie ateitį.

Atėjo laikas ir jo pirmai nakvynei pas mane. Filmai, nuoširdūs pokalbiai ir daug juoko. Eilinis mūsų vakaras. Bet jo baigtis buvo kitokia. Atsigulę miegoti, dar ilgai plepėjom. Gulėjome, atsisukę vienas į kitą, ir tauškėm nesąmones. Ir staiga jis mane pabučiavo. Jaučiausi lyg perverta elektros, nes smegenys išsilydė žaibo greičiu ir atsisakė funkcionuoti. O bučiuojasi jis taip velniškai gerai, kad žemė slydo iš po kojų... Glamonės tapo drąsesnės ir aistringesnės, mudviejų kūnai glaudėsi vienas prie kito ir atrodė, kad iki sprogimo vos akimirka. Jis net tada sugebėjo būti toks vyriškai rūpestingas ir paklausė, ar aš tikra tuo, ką mes darom. O taip, velniai rautų, aš tikra! Tiek laiko jo geidusi, pagaliau jį turėjau čia ir dabar, ir tikrai nežadėjau atsisakyti.

Mylėjo mane taip, kaip seniai nebuvau mylėta. Turbūt numiriau keliskart iš laimės ir vėl prisikėliau. Sugebėjom netgi juoktis ir abu taip jaudinomės, kad sunkiai sekėsi atsipalaiduoti. Ir vis dėlto, buvo daugiau nei tobula. O po to laukė visa naktis jo glėby, skaičiuojant jo širdies plakimą, klausant jo kvėpavimo. Bijojau užmigti, kad nepraleisčiau tų brangių ir per trumpų akimirkų.

Po pirmosios nakvynės buvo kelios kitos. Apie tai, kaip mudviem toliau sekėsi lovoje, lai istorija nutyli. Tegaliu išduoti tik tiek, kad tokių patirčių ir tokios aistros turbūt nebuvau dar iki tol turėjusi. Jaudindavausi vien jam esant šalia. Pats net nesistengdamas, išvarydavo mane iš proto. Nebenorėjau žinoti nieko apie gyvenimą be jo.

O tada viskas baigėsi. Tiesiog taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Po poros mėnesių laimės gavau peiliu į paširdžius, kai suvokiau, kad jis ėmė stengtis mane nuo savęs atitolinti. Pasipasakojo, kad draugai supažindino su viena panele, kuri rimtai jam krito į akį. Negalėjau jo kaltinti, nes jis buvo mane įspėjęs ir iš anksto stengėsi mane apsaugoti. Taigi aš pasidaviau, paleidau jį. O tiksliau, numiriau.

Grįžo surūgusios minos, džinsų ir sportbačių stadija. Sudiev šypsenai ir suknelėms. Jis irgi pasirodydavo darbe nei šioks, nei toks. Jautėsi kaltas. Nors nekart raminau, kad viskas gerai, kad taip ir turėjo būti, jis jautėsi blogai dėl to, kad aš kenčiu. Ir tuo metu pamažu kūrė santykius su nauja mergaite...

O ką aš? Aš toliau buvau jo draugė ir kolegė. Buvau ta, kuri visada šalia, kai reikia, kai norisi juoktis ar verkti. Buvau šalia, kai jo naujoji mergaitė jį pavarė šalin vos ne tais pačiais žodžiais, kaip kad jis mane – kad ji nieko jam nejaučia, kad nieko nebus. Nesidžiaugiau, nešokinėjau iš laimės. Kankinausi kartu su juo, nes negalėjau žiūrėti, kaip kankinasi jis.

Pamažu vėl ėmėme daugiau bendrauti, matytis. Ėmiausi iniciatyvos ir neleidau jam liūdėti, sėdėti užsidarius namuose. Galbūt netyčia aš buvau viena priežasčių, dėl kurių jis vėl ėmė šypsotis. Taigi šiuo metu mūsų statusas – draugai. Nepaisant to, kad man norisi jį bučiuoti, kiekvienąsyk matant ir būnant šalia. Nepaisant to, kad noriu su juo būti labiau už viską šiame gyvenime. Nepaisant ir to, kad reikia pasiutiškai valdytis, norint išlaikyti šaltą protą ir būti jam tik ta drauge, kurios jis nori, o ne kažkuo daugiau. Taigi aš ir esu. Draugė. Kol kas. Nenoriu visiškai atsisakyti minties, kad galbūt tas statusas dar gali pasikeisti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.

Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.

Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.