Straipsnis yra atsakas į V. Sinicos ir P. Stonio straipsnį „Kaip viskas tampa norma“. Jame jaunieji konservatoriai, mano galva, moko Lietuvos žmones kaip gyventi, kaip mąstyti ir kas yra normalu/priimtina, o kas ne.
© Reuters/Scanpix

Pirmojoje minimo straipsnio dalyje yra teigiama, kad homoseksualumo normalizavimas vyko per politinį spaudimą, o ne moksliniu pagrindu. Sakoma, kad pagrindinis mokslinis normalizavimo pagrindimas yra tas tyrimas, kuris, vykdytas prieš 17 metų iki normalizavimo (atitinkamai 1956 ir 1973 m.), anksčiau priimti homoseksualizmo normalizavimo sprendimui netiko.

Čia siūlyčiau nepamiršti, kad neretai mokslinių tyrimų rezultatų pripažinimas ir, juo labiau, pritaikymas socialiniuose moksluose užtrunka ilgai. Pagrindinė to priežastis – tie patys politiniai motyvai. Socialiniai mokslai yra labai susiję su įvairiomis ideologijomis ir politika, tad, jei tam tikro socialinio mokslo tyrimų rezultatai neatitinka tuo metu dominuojančios ideologijos ir tvarkos, tai suprantama, kad tie rezultatai dar ilgai bus kvestionuojami ir nepripažįstami. Tai paprasčiausiai neparanku tuometiniam status-quo.

Socialiniuose moksluose mokslas pirmenybę neabejotinai teikia politikai – tik kai politikoje atsiranda nors kiek palankesnė terpė, tik tada, manau, mokslinių tyrimų nekonvenciniai rezultatai gali realiai pradėti daryti įtaką visuomenei. Tad, tokiame kontekste manyti, kad Evelyn Hooker mokslinis tyrimas gali būti neteisingas argumentuojant tuo, kad anksčiau juo (labai tikėtina ir dėl politinių motyvų) nebuvo vadovaujamasi, nėra teisinga.

Antrojoje dalyje kalbama apie tai, kaip homoseksualai gali „išgyti“ (prof. Roberto Spitzerio atlikto tyrimo metu – DELFI) – tai yra, kaip jie tapo „sugebančiais išlaikyti stabilius dvilyčius santykius“. Kita autorių straipsnio citata – „stipriai motyvuoti individai gali įveikti homoseksualią orientaciją“ (nurodomos R. Spitzerio mintys - DELFI) – leidžia suprasti, kad kalbant apie tą „gydymą“, autoriai, mano manymu, maišo (arba nepakankamai atskiria) seksualinę orientaciją su seksualiniu elgesiu, t. y., norima „išgydyti“ ne potraukį homoseksualiam elgesiui, o pažaboti patį elgesį.

Gyvenime dažnai būna, kad homoseksualūs asmenys dėl įvairių priežasčių nori nuslėpti savo homoseksualumą ir tuokiasi su heteroseksualais, sukuria šeimas, būna „normalūs“. Na ir kaip jie nenorės nenukrypti nuo „normalumo“, kai jiems potencialiai kasdien netiesiogiai kalama kad tai, kas jie yra, yra didelis blogis ir kad jie dėl to yra vos ne prastesni žmonės. O kur dar įvairios patyčios...

Taip kad autorių straipsnyje minėto mokslininko nurodytas „gydymo“ metodas, mano nuomone, tėra paprasčiausias būdas pasiekti tai, kad homoseksualūs asmenys elgtųsi kuo „normaliau“ pagal tai, kaip tą „normalumą“ supranta visuomenės dauguma. Vargu, ar taip prieš savo prigimtį (netiesiogiai) verčiami gyventi žmonės gali būti laimingi.

Toje pačioje dalyje taip pat nurodoma (cituojant„Social Science Research“ paskelbtps prof. M. Regnerus studijos rezultatai - DELFI) ir tai, kad homoseksualų/-o auginami vaikai turi didesnę tikimybę būti seksualiai išnaudojami, dažniau serga lytiškai plintančiomis ligomis, dažniau galvoja apie savižudybę. Nors taip pat būtų galima kabinėtis prie naudojamų mokslinių tyrimų metodikų, diskurso vardan tarkime, kad šis tyrimas jau tikrai nebuvo daromas ir dėl politinių priežasčių ir tikrai buvo daromas tinkamai (ne taip, kaip E. Hooker tyrimas, ar ne, gerbiami autoriai?). Čia vistiek yra keletas kabliukų.

Pirma, nuo kada „didesnė tikimybė“ yra lygu taisyklei? Jei yra „didesnė tikimybė“, kad vaikai gali būti seksualiai išnaudojami, ar tai reiškia, kad būtent taip ir bus? Čia reiktų paklausti, o kur dingsta homoseksualių asmenų/šeimų nekaltumo prezumpcija?

Antra, vien tik šio tyrimo galutiniam sprendimui dėl homoseksualių santuokų ir įsivaikinimų priimti neužtenka, nes nėra analizuojamos alternatyvos. Ar tam vaikui yra geriau homoseksualioje šeimoje, ar taip vadinamajame „vaiknamyje“? Sakyti, kad abu variantai blogi, todėl reikia stengtis, kad heteroseksualios šeimos tuos vaikus įsivaikintų, yra pernelyg naivus problemos sprendimo variantas – jei heteroseksualių šeimų, kurios norėtų įsivaikinti, būtų pakankamai, tai tiek vaikų Lietuvos vaikų namuose nebūtų.

O jei įsivaikinimas būtų didinamas vien per finansines paskatos priemones (nors tai, reikia pripažinti, nėra blogas sumanymas), tai potencialiai gali privilioti ne vien pavyzdines šeimas, bet ir asocialias. O tada jau kyla kitas klausimas: kas vaikui geriau – homoseksuali šeima ar asociali šeima? Šiuo metu atsakymų į pastraipoje keliamus klausimus nėra. Būtent todėl vien tik autorių minimo tyrimo galutiniam sprendimui priimti nepakanka.

Trečiojoje dalyje man pasirodė, kad autoriai jau užsiiminėja vos ne konspiracinėmis teorijomis. Pirmiausia, už homoseksualų teises pasisako ne vien genderistai, tačiau ir liberalai, kurie priešinasi ir įvairioms radikalių progresyvistų pastangoms įvesti įvairias kvotas ir panašiai. Tad būtų gerai, kad nebūtų suvienodinami ideologiniai oponentai. Juk labai lengva bakstyti pirštu į radikaliąją vienos ar kitos pusės dalį ir jos idėjas pateikti kaip bendrus ideologinių priešininkų bruožus. Na, nebent yra norima gąsdinti vos ne pasaulinę konspiraciją rengiančiais marksistais, kaip tie peliukai iš animacinio filmuko kasnakt siekiančiais užvaldyti visą pasaulį...

Ketvirtojoje dalyje autoriai ima analizuoti homoseksualizmo normalizacijos procesų būdus (remiantis Marshallo Kirko ir Hunterio Madseno knyga „After the Ball“). Minimais būdais normalizuoti galima ne vien homoseksualumą, bet ir praktiškai bet ką.

Pavyzdžiui, pirmąjį būdą – blokavimo strategiją – pagal kurią negatyvią nuomonę siekiama apsunkinti ir pakeisti gėdos bei kaltės jausmais – istoriškai aktyviai naudojo ta pati bažnyčia. Ji siekė išlaikyti žmones tikinčiais tuo senuku, kuris gali padaryti viską ir kuris gyvena danguje. Pagal tą strategiją, istoriškai bažnyčia siekė, kad tu, jei netiki dievu, jaustumeisi kaltas, tau turėtų būti gėdair turėtum duodamas pinigų išpirkti savo nuodėmes.

Antroji – desensibilizacijos – strategija dažnai naudojama socialinei inžinerijai pasiekti – ją naudoja tiek įvairūs totalitariniai rėžimai, tiek...Įvairūs vienos teisingos nuomonės skleidėjai, pradedant tais pačiais radikaliaisiais progresyvistais, kuriais autoriai taip piktinasi, baigiant ta pačia bažnyčia, kuri savo galią kildino „iš dievo“ ir tai, kad bažnyčios galia yra neišvengiamas, normalus dalykas. Trečiąją strategiją – atvertimo ir mobilizacijos – Jūs, autoriai, manau, naudojat patys. Šiuo straipsniu, mano galva, bandote palenkti neapsisprendusius manyti taip, kaip jums patiems atrodo kaip jie turėtų manyti.

Kitaip tariant, gerbiami autoriai, Jūsų minėtų strategijų kritika yra ne dėl to, kad jos yra naudojamos apskritai, bet dėl to, kad jos yra naudojamos skleisti tam, kam Jūs nepritariate. Neabejoju, kad jei minėtos strategijos būtų naudojamos įtvirtinti konservatyviosios moralės dogmoms, Jūs neprieštarautumėte.

Penktoje straipsnio dalyje vėl pastebimas „pasaulio pabaigos“ scenarijus. Autoriai cituoja sociologus ir psichologus teigdami, kad yra 3 žmonių, jaučiančių potraukį tos pačios lyties asmenims, tipai. Pirmasis žmonių tipas potraukio niekaip nerealizuoja, ir šis tipas atskiro pavadinimo neturi. Kitas tipas savo potraukį realizuoja, tačiau slaptai. Jie vadinami homoseksualais. Trečias tipas savo potraukį ne tik realizuoja, bet ir didžiuojasi savo seksualine orientacija ir jie yra vadinami gėjais ir lesbietėmis.

Autoriai taip pat teigia, kad siekiama panaikinti žodžio „homoseksualai“ vartojimą dėl įžeidžiamumo ir, Jų teigimu, pastebima, kad būtent žodžiai „gėjus“ ir „lesbietė“ tampa naudojami vis plačiau. Tarsi jaučiamas apgailestavimas dėl šios situacijos, nes tai yra suprantama kaip realybės konstravimo pasekmė. Štai čia ir prasideda gąsdinimai „kas jeigu“: jei nieko nebus daroma, bekintanti tapatybė ir elementarus ekonominis mąstymas, kaip autoriai leidžia suprasti, triumfuos prieš tradicinę šeimą, ir vaikai, kaip autoriai gąsdina, ne tik kad bus auginami mėgintuvėliuose, bet ir apskritai bus sužaloti vien to, kad toks per amžių amžius tarp mūsų egzistavęs dalykas kaip homoseksualumas būtų toleruojamas...

Paskutinėje dalyje yra apeliuojama į normalumą. Autoriai klausia „koks principinis skirtumas leidžia pretenduoti į normalumą vienai gyvybės tęsti negalinčiai grupei ir atimti šią teisę kitiems?“ Atsakymas: laisva valia. Homoseksualai dažniausiai savo santykius realizuoja abiejų pusių sutarimu ir laisva valia. Šiuo atveju laisva valia yra suprantama kaip gebėjimas esant atsakingam už save priimti savo sprendimus suprantant tų sprendimų pasekmes. Nekrofilai, pavyzdžiui, laisvos valios principo naudoti negalėtų, nes lavonas laisvo sutikimo suteikti negali. Pedofilai taip pat, nes vaikų pasaulio suvokimas yra labai ribotas (jie nėra atsakingi už save). Zoofilai taipogi, nes gyvūnai yra valdomi instinktų, o ne racionalaus proto. Tad autoriai, bandydami homoseksualumo reiškinį sieti kartu su nekrofilija, zoofilija, pedofilija, yra neteisūs.

Taip pat yra minima ir gamta. Jų teigimu, „gamtoje pasitaiko homoseksualių santykių ir tai pasitelkiama kaip stiprus argumentas“ ir jie taip pat atsako, kad tas argumentas yra netinkamas, nes „pats bandymas perkelti akultūrinę gamtos tikrovę į žmonių pasaulį, norint tuo grįsti žmogaus prigimtį yra klaidinga ir kitus klaidinanti schema“. Čia, manau, autoriai nepilnai supranta gamtos pasitelkimo kaip argumentą priežastį.

Tas gamtos argumentas pasitelkiamas ne todėl, kad yra manoma, jog visa tai, kas vyksta gamtoje, neabejotinai tinka ir žmonėms, o todėl, kad kai kurie konservatoriai ir tradicionalistai homoseksualumo kilmę kildina iš socializacijos proceso (t. y., kad homoseksualumo išmokstama), todėl, kai kurių konservatorių ir tradicionalistų teigimu, bet koks homoseksualumo toleravimas tik didins homoseksualų gretas ir visuomenei išvis ateis krachas... Būtent čia gamtos argumentas ir yra pasitelkiamas siekiant parodyti, kad gamtoje, kurioje visuomeninis socializacijos lygis lyginant su žmonėmis yra labai menkas, homoseksualumas vis tiek egzistuoja, todėl jo kildinti iš socializacijos negalima.

Kalbant apie šeimą, autoriai leidžia suprasti, kad pats pagrindinis šeimos tikslas yra gyvybės pratęsimas, tad jei ši funkcija neįmanoma, šeima egzistuoti negali (tiesa, pripažįstamos šios taisyklės išimtys nevaisingiems asmenims). Mano manymu, ia ir pasimato vienas pagrindinių bruožų konservatizmo– vienos teisingos moralės interpretacijos bei vieno teisingo gyvenimo būdo propagavimas neleidžiant teisėtai egzistuoti kitoms.

Nežinau kaip Jums, mieli skaitytojai, tačiau aš, pavyzdžiui, į šeimą žiūriu kaip į laimės šaltinį, kurį papildo vaikai, tad šeima ir gyvybės pratęsimas, sakyčiau, yra ne tikslai patys savaime, o laimės, kaip aš ją suprantu, siekimo įrankiai. Neabejoju, kad Jūs, gerbiami skaitytojai, turite savo pačių suvokimą apie šeimą, kuris skiriasi nuo manojo. Ir tokia nuomonių įvairovė yra gerai.

Tai suprantant, man yra sunku suvokti, kodėl aptariamo straipsnio autoriai, mano manymu, nori įtvirtinti vieną teisingą – jų – nuomonę apie šeimą, jos priežastingumą ir funkcijas? Tai gal Jūs, gerbiamieji autoriai, leiskite tai nuspręsti mums patiems? Ačiū už supratingumą. Mes, Lietuvos piliečiai, Jums už tai dėkojame.

Nepaisant to, kad mūsų nuomonės apkalbama tematika radikaliai skiriasi, vertinu autorių kritišką to Vakaruose esančio bendro konsensuso homoseksualumo atžvilgiu vertinimą. Išties: kuomet egzistuoja viena teisinga ir neginčijama tiesa, viena teisinga ir neginčijama moralės interpretacija ir vienas teisingas ir nekvestionuotinas gyvenimo būdas, tuomet galima drąsiai sakyti, kad gyvenama vos ne totalitarinėje visuomenėje (prisimenat SSRS?).

Tik, deja, šis autorių kritinis mąstymas didžiąja dalimi, manau, nukreiptas ne į pliuralizmo ir galimybių rinktis didinimą, bet, priešingai, bandoma nurodyti, kad vis tik konservatyvioji moralės samprata yra kone vienintelė teisinga ir priimtina.

Gaila, kad vis dar yra manančių, kad jie turi moralės sampratos monopoliją. Tai galioja tiek konservatoriams, tiek bažnyčiai, tiek nacionalistams, tiek ir progresyvistams. Ačiū, gerbiamieji, tačiau mums, lietuviams, Jūsų pamokymų nereikia. Apsispręsti galime ir patys.

Su pagarba,
Lietuvos pilietis

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Laiškas Skverneliui ir Kukuraičiui: apie jūsų pensijų projektėlį, kurio, regis, patys nesuprantate (270)

Vakar valdžios atstovai paskelbė apie savo planus keisti pensijų sistemą. Na, „planus“ galbūt...

Antrą mėnesį gyvena be jokių pajamų – kaltina Seimo narius dėl susidariusios situacijos (53)

Noriu palinkėti Seimo nariams tokių pat linksmų švenčių, kokios šiemet jos bus man....

Iškelta galva išėjo pas jaunesnę meilužę – po trijų mėnesių susivokė padaręs didžiausią kvailystę (246)

Suteikti – nesuteikti... Gali svarstyti šaltu protu kiek tik nori, bet juk esame mokomi klausytis...

Kauniečių pasipūtimas patyrė fiasko: ginčas „kieno eglutė gražesnė“ nėra pagrindinė problema (92)

Visvaldai, kur diržas? Tavo komanda užmigo ant laurų! Taip, kreipiuosi familiariai, bet ar ne taip...

Mamą papiktino traukinio bilietų pirkimo tvarka vaikams: nepirkau iš principo (130)

Teko savaitgalį keliauti su dviem vaikais pas senelius. Visada važiuodavome mašina, bet dabar...

Top naujienos

Orai: sniegu pasidžiaugsime ilgiau nei vieną dieną (2)

Savaitei baigiantis žiemiškų kritulių sulauksime beveik kasdien, tiesa, savaitgalį jų bus...

Staigmena Stambule: „Žalgiris“ svečiuose palaužė beveik neklydusius Eurolygos čempionus (457)

Eurolygos 12 ture Kauno „Žalgiris“ (7/5) išvykoje susitiko su čempionų titulu ginančia...

Maisto prekių parduotuvėje – smurto protrūkis: apsauginis paauglį sumušė taip, kad šis atsidūrė ligoninėje (608)

Vilniuje – smurto prieš vaikus protrūkis. Maisto prekių parduotuvėje apsaugos darbuotojas...

Savo mokytoją Obradovičių pranokęs Šaras: nežinau, ar Milaknis skristų kartu namo, jei būtų prametęs mato dar rezervų komandoje (44)

Eurolygos 12-ame ture neabejotinai didžiausios staigmenos vardo nusipelnys Kauno „Žalgirio“...

Draudikų reikalavimai šokiravo daugiabučio gyventojus (72)

Panevėžio Kniaudiškių gatvės 23-iojo namo gyventojai pastaruosius metus gyveno kaip ant adatų....

Vilniuje policininkus sužalojusio BMW vairuotojo kredo: nežadink manyje žvėries (158)

Ketvirtadienio pavakarę Vilniaus pakraštyje vyko girto BMW vairuotojo gaudynės. Sužaloti du...

Skaičiai, atskleidžiantys saldų Rusijos turčių gyvenimą (88)

Paaiškėjo, kad 50 naujų, vos praeitą savaitę pristatytų, „ Lamborghini Urus “ krosoverių...

Tragedija sostinėje – bute rasta negyva pora, įtariama žmogžudystė ir savižudybė (41)

Ketvirtadienio vakarą, apie 20.30 val., Vilniaus policijai pranešta, kad A. P. Kavoliuko g., bute,...

Prabangioje kalėdinėje šventėje – būrys išsipuošusių garsių svečių ir Jazzu dainos (56)

Ketvirtadienio vakarą Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus lobynų salėje skambėjo išskirtinis...

Kokios trukmės meilės akto reikia moterims? Atliktas tyrimas parodė, kaip realybė atitinka lūkesčius (92)

Seksas yra visiškai įprasta gyvenimo dalis, tačiau jis labai audrina žmonių vaizduotę ir kai...