Daugiausiai visuomenės dėmesio pelnytai sulaukia lietuvių gimtosios kalbos egzaminas. Iš tiesų, kai jau atrodė, jog praėjusi Vyriausybė, baigdama kadenciją, nieko nespės sugadinti, pokyčiai trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Visiems seniai įprasta šimtabalė sistema keičiama į naują „išmaniąją“ trijų lygių sistemą.
Prieš mėnesį mokytojai dar kalbėjo, jog kartu turėtų likti ir senoji šimtabalė sistema – dabar mokytojai tyli ir teigia, jog pagal naujausius oficialius raštus surinktų balų suma nebus rašoma. Gali kilti klausimas, kokią reikšmę tai turi. Nenorėdama išsiplėsti tiesiog pasakysiu, jog ir keturiasdešimčia, ir devyniasdešimčia balų įvertinti abiturientai gaus vieną ir tą patį antrąjį lygį. Pagal mokytojų vertinimus, trečiojo lygio, mokiusis pagal dabartinę švietimo programą, gauti iš esmės neįmanoma.
Man teko laimė mokytis vienoje geriausių Lietuvos mokyklų, kurioje visi tikėjomės surinkti bent aštuoniasdešimt balų – dabar kai kurie bendramoksliai net nesivargina apsilankyti lietuvių kalbos pamokose. Iš tiesų, koks tikslas, kai vis tiek būsi tame pačiame lygyje, kaip ir silpnas lietuvių kalbos žinias turintis abiturientas?
Tautinių mažumų dalyvavimo šiame egzamine klausimas taip pat opus. Kaip ir ankstesnio straipsnio autorė priminsiu, jog tautinių mažumų atstovams leista padaryti daugiau klaidų, tačiau kokią tai turi reikšmę, jei šie mokiniai dvylika metų mokėsi visiškai kitą literatūrą (literatūros suvokimas turi didžiausią įtaką rašinio vertinime)? Ar jiems užteks galimybės padaryti dviem klaidomis daugiau? Vargu.
Visuomenėje ir taip gausėjant nuomonių, jog dabartinė švietimo sistema visiškai nemotyvuoja mokytis, Gintaro Steponavičiaus vadovaujama ministerija nutarė ir tos menkos motyvacijos likučius visiškai panaikinti. Per dvylika metų mokėmės daug dalykų – kirčiavimo, teksto suvokimo, sakinių rūšių, rašybos ir skyrybos aiškinimo – kurių dabar mums visiškai neprireiks. Kai pagalvoju, kiek valandų išeikvojau dalykams, kurie dabar tapo visiškai nenaudingi, sukyla pyktis ir apmaudas.
Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, pasikeitus švietimo ministrams nesikeičia visa švietimo sistema ir egzaminų tvarka – padaromi nebent nežymūs pakeitimai. Kartais susidaro įspūdis, jos visa tai daroma siekiant parodyt, jog mokesčių mokėtojų pinigai į kišenę plūsta ne tik už kavos gėrimą, o ne iš noro sukurti kažką geresnio ir naudingesnio nei ankstesnė valdžia. Neverta tikėtis, jog naujas ministrų kabinetas spės visa tai pakeisti, o mes, „bandomieji triušiai“ jau birželį turėsime valgyti šios reformos karčius vaisius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!