Po dešimtos klasės dar nesuvokiau, ką norėsiu daryti ateityje, todėl nepasirinkau man reikiamo dalyko - fizikos. Dar noriu studijuoti inžinerinius mokslus, o ten jos reikia. Aišku, aš galiu stoti į valstybės nefinansuojamą vietą, tačiau kai pasižiūri studijų kainas, šiurpas pradeda eiti per kūną.

Apmaudu pasidaro, kad dažnas stoja bet kur ir užima vietą tų, kurie tikrai turi svajonę ir siekia tikslo. Aišku, nelieka nieko kito kaip tik imti paskolą ir mokėti už mokslą, tačiau prasideda dvejonės, ar tikrai verta.

Dabar baigusi 12 klasę tikrai supratau, kad mūsų švietimo sistema turi toli gražu ne vieną trūkumą, kuris jaunus žmones priverčia priimti blogus sprendimus ir vėliau kiekvieną dieną einant į darbą būti nelaimingais, nes jie daro tai, ko nenori.

Kodėl mūsų valstybė augina kartas nelaimingų žmonių ir dar tikisi, kad visi šypsosis ir bus laimingi? Todėl, mieli dvyliktokai, nežiūrėkit, ką sako kiti, nieko neklausykit ir darykit tai, ką jums sako jūsų protas ir širdis, nes tai jūsų gyvenimas ir jūsų pasirinkimas, tai jūsų ateitis. Išsirinkit geriausia ir būkit tie, kurie į darbą eis su šypsena.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone apie stojimus į aukštąsias mokyklas bei švietimo sistemą Lietuvoje? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt