Sunku buvo patikėti, kad iš tikrųjų vyksta karas, karas Ukrainoje. Pirmiausia parašiau vaikams ir verkiau. Ašaros bėgo upeliais ir nieko negalėjau padaryti. Netikėjom, kad žūsta žmonės XXI amžiuje, visai netoliese. Tačiau net ne atstumas svarbu, nes dėl savęs nebaisu ir nėra minties slėptis.
Būtų kur bėgti, galėjau jau, galiu ir artimiausią dieną išvykti pas vaikus į užsienį. Bet paskaičiau, kad visose šalyje rusų oligarchai prisistatę namų. Keista, kaip jie apvaginėjo savo šalies žmones. Toks žmonių nesiskaitymas su savo tautiečiais, troškulys turtui. Skaudu už tokią nepažabotą žmogaus prigimtį turėti tiek, kad jau apžioti nebegali. Ar reikėjo užgrobti kitą nepriklausomą šalį? Gal jau godumui laikas sustoti?
Skauda, labai skauda už nekaltai žūstančius žmones. Tai siaubinga, nes aš toks žmogus, kuriam net musę užmušti sunku. O čia klaiku dėl kenčiančių žmonių. Savęs nebauginu, nebėgau į parduotuvę visko pirkti. Niekada nesuprasiu šalies įsiveržusio į kitą šalį. 2005 metais man teko būti kursuose, kuriuos vedė Amerikos pedagogai. Jie dalinosi savo pedagogine patirtimi. Vieno ten buvusio dėstytojo mintys sutapo su mano gyvenimo moto. Kelti ranką prieš silpnesnį yra siaubinga. Pedagogas dalinosi apie tai, kaip gali kilti karas žmogaus galvoje.
Sunku protu suvokti, kad gražiose vaikų žaidimų aikštelėse, kuriose auga medžiai ir žydi gėlės, dabar važinėja tankai ir girdisi sprogimai. Ašaros rieda skruostais, kokia neteisybė, kad turi žūti žmonės, kai norisi gyventi. Rusijos šalies vadovo žingsnis labai nedoras. Jis sutepęs savo sielą. Kyla klausimas kas jį tokį žiaurų užaugino. Juk jis taip pat turi mamą, turi dukras. Atrodo, kad jam neegzistuoja joks švelnus jausmas moteriai. Ar ir joms jis toks despotas?
Lyg su karu Ukrainoje žuvo dalis manę. Vykstant ankstesniems karams kitose šalyse, visada pergyvendavau. Man sunku matyti kenčiančius žmones. Vykstant šiems įvykiams suprantu, kokia esu laiminga turinti supratingus, dorus ir švelnius vaikus. Ir visada pagalvoju jei karas būtų pas mus... Baisu...
