Vasario savaitgalį, prieš pat Valentino dieną, mokykloje buvo surengtas pasilinksminimo vakarėlis. Nepamenu, ar dėl nežinojimo, ar dėl konspiracijos jis buvo pavadintas Žemaitiška vakarone.

Moksleivius ir mokytojus linksmo mano – 9 a klasės – kaimo kapela. Labai norėjau būtį kapelos nariu ir mušti būgnu ritmą bum – čia, čia; bum- čia, čia, bet būgną patikėjo kitam. Įsižeidžiau.

Iš pradžių buvo moksleiviška draugystė.

Užgrojus pirmai polkai čiupau į glėbį klasės draugę ir taip pasukau suktuką, kad išvartėme kėdes, nuvertėme stalą su žemaitišku kastiniu, bulvėmis, sklidinais giros ąsočiais ir skaudžiai užgavau klasiokę.

Mokytoja išvarė mane iš vakaronės, bet neužgesino Valentino sukeltų jausmų. Skambant žemaitiškai dainai „Znuočij, znuočij, kap ne znuočij, reks mylėti omženą“ išėjau iš vakaronės, bet namo nėjau.

Pasitryniau pakampiais, sulaukiau vakarėlio pabaigos ir klasės draugės. Į mano pasiūlymą palydėti namo gavau griežtą „ne“, bet aš prisiurbiau kaip erkė ir nusekiau iš paskos. Jai skaudėjo koją, tai netrukus praverčiau. Ji įsikibo man į parankę, bet ėjo nuskusi nosį į kitą pusę.

Draugystė peraugo į meilę.

Palydėjau iki pat durų ir už tai ji pažadėjo duoti nusirašyti matematikos namų darbus. Patenkintas ta nedidele sėkme pasukau namų link ir už pirmo kampo gavau į akį nuo jos vietinių kavalierių.

Grįžau atgal pas klasės draugę. Kai ji atidarė duris, aš labai nuoširdžiai atsiprašiau už nevykusią polką. Mano atsiprašymas buvo toks nuoširdus, o mėlynė po akimi tokia įspūdinga, kad ji mane pakvietė į namus nusirašyti matematikos namų darbų.

Nuo tada užsimezgė mūsų paprasta moksleiviška draugystė kuri peraugo į meilę, vedybas ir laimingą gyvenimą iki šių dienų.

Jus tikriausiai domina, kaip pavyko išbūti kartu nuo sušoktos lemtingos polkos 1977-aisiais iki šių dienų? Galiu parašyti, kad ji puiki, taupi šeimininkė, gera moteris, nuostabi mama ir taip toliau, bet tai – tik šablonai. O jei gyvensite pagal tuos šablonus, tai nė nepajusite, kaip neužilgo tarp jūsų atsisės barakuda arba Alfonsas.

Meilė mus atvedė į santuoką.

Ilgam ir laimingam gyvenimui turi reikšmės išskirtinės, dažnai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos smulkmenos. Niekas nepaneigs, kad moterys – tai paslapčių skrynelė ir mums, vyrams, reikia septynių gyvenimų, kad įmintume nors dalį vieno moters gyvenimo paslapčių.

Protingas vyras tiems niekams neeikvoja savo brangaus gyvenimo.

Tegu mūsų mylimosios slapukauja, bet jei norite, kad šeima būtų ilgaamžė, žmona turi turėti porą paslapčių, kurios vyrui labai rūpėtų, jis norėtų jas įminti, bet taip ir numirtų jų nesupratęs. Tos porą paslaptėlių – tai tas tvirtas kablys, kuris laiko vyrą ant žmonos meškerės.

Mūsų vestuvių akimirkos.

Mano brangioji turi dvi paslaptis, kurių niekaip nepavyksta suprasti.

Visą vedybinį gyvenimą neduoda ramybės klausimas, kodėl mano klasės draugė, būdama gera, pavyzdinga mokinė, visais atžvilgiais teigiama asmenybė, susidėjo su neigiamu klasėje personažu – manimi.

Atsiliepė į mano meilę, nepritariant jos mamai tapo mano žmona ir yra kartu iki šių dienų. Kiek jos neklausiu, kas paskatino tokiam drastiškam žingsniui jaunystėje – neatsako. Šypsosi ir juokais sako: „Reikėjo mokykloje fiziką mokytis, tai gal nors kiek taptų aiškiau.“

Fiziką tegu studijuoja fizikai, o aš toliau gyvensiu kartu ir stengsiuosi įminti šią paslaptį savarankiškai. Antra paslaptis daug paprastesnė, bet man sunkiai suvokiama.

Kai mes nueiname į turgų pirkti sveriamos dešros ar sūrio, mano brangioji visada paprašo: „Atpjaukite nelabai daug.“

Laimingai gyvename iki šių dienų.

Kas keisčiausia, kad „tas nelabai daug“ visada skirtingas. Jei aš stoviu šalia, tas „nelabai daug“ didesnis. Jei esu atskirai – dar kitoks. Į neviltį varo ta buitinė matematika. Žmonos pasakymas ir tai, kas iš tiesų turima omenyje ir yra antroji paslaptis.

O kiek jūsų nuomone yra tas moteriškas „nelabai daug“? Ir kaip žmona susišneka tokiais matais? Gal mūsų prezidentas kitos Valentino dienos proga patvirtintų kokį bendrą matą? Tada nusiraminčiau. Tai štai kokios tos paprastos paslaptys.

Dėkingas esu tam paslaptingajam fizikos dėsniui, sujungusiam dvi skirtingas asmenybes į laimingą šeimą.