DELFI skaitytojas Vidas Vilčinskas pasidalino, kokius skirtumus tarp Tauragės ir Vilniaus kaip vilnietis pastebėjo, metus negyvenęs sostinėje. „Jau žinau, kad Tauragėje tikrai neužstrigsiu. Apibendrinant, ką per metus aš šiame mieste radau, trūkumų yra daugiau nei privalumų. Čia – man asmeniškai. Su mano įpročiais, poreikiais, veiklos specifika, hobiu. Keli iš jų yra gan ryškūs. Aprašysiu detaliau“, – rašė jis. Publikuojame antrąją jo rašinio dalį.
Pinigai
© DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)

Bendravimas Tauragėje ir Vilniuje. Iš pradžių man pasirodė, kad Tauragėje labai daug agresijos. Stebėjau aplinką ir analizavau. Pastebėjau, kad jos čia tikrai nėra daugiau, bet ji kitokia. Pavydo Vilniuje mažiau. Jei ten pavydi – esi nevykėlis. Tauragės agresijos ištakos, manrods, dažniausiai yra nemokėjimas bendrauti ir savo mintis reikšti.

Esu gimęs ir užaugęs kaime visai netoli Tauragės. Tačiau kaime man niekad nepatiko. Negerbiamas privatumas. Nežinoma ribų. Vilniuje mes lyg ir išmokę bent jau gatvėje, darbe, paslaugų sferoje elgtis taktiškai. Daugelis, bandžiusių viešo elgesio taisyklių nepaisyti, yra skaudžiai nudegę. Tauragėje iš vairavimo instruktoriaus (siekiau A kategorijos vairuotojo pažymėjimo), vairavimo instruktažo kaip ir negavau. Nemoka jis to daryti. Nemoka aiškinti. Iškart rėkia. Nuolat taškosi įžeidžančiomis replikomis ir, matyt, laiko tai norma. Sueina du tokie – prasideda „ kas tu toks.... eik tu ...“. Ypač tai dažna tarp vyrų. Ir kad jie turi kalbos dovaną , dažnai prisimena tik perėję į mano čia minimą bendravimo lygmenį. Daug kartų mačiau, kad konflikto priežastys buvo elementarus nesusikalbėjimas. Tikisi, bet nesako. Nori, bet nesugeba suformuluoti. Pyksta, bet negali normaliai paaiškinti.

Viešai kalbėti „taip kaip yra“ Tauragėje lyg ir nedera. Slapukavimas ir kalbėjimas „už akių“ laikomi norma. Vienas kitam atvirai išsakyti, kas kito elgesyje jį trikdo, nepriimta. Ypač – tarp vyrų. Trumpam susidūrus ragais ir nesutapus nuomonėms, stengiasi vienas kito šalintis. Tų intrigų intrigėlių devyniais ratais pilna visa Tauragė. Kalbėtis apie tai, kaip jaučiasi, išvis nepriimta. Tarp vyrų tai laikoma silpnumu. Matau čia sąsajų su taip netoliese esančiu ir taip dažnai maotmu rusišku mentalitetu. „Išmalti snukį“ – garbė. Atvirai išsakyti – gėda ir silpnumas. Net ir pasakymai tie patys, kurie taip dažni rusų „šestiorkų“ lūpose. Ir jei Vilnius yra Europos privincija – tai Tauragė, panašu, kad ta prasme yra Kaliningrado provincija. Vakarietiškose įmonėse, kurių tikrai nemažai yra Vilniuje, pasikalbėjimai skatinami. Žinant lietuvių uždarumą, to net reikalaujama.

Tarp moterų vyrauja paskalos. Nespjauna į jas ir vyrai. Atvyksta pas mane kalbėtis dalykiniu klausimu. Lyg ir konkreti tema. Bet tik prisėdęs jau pradeda „klausyk, o tas... anas... ar girdėjai...“. Sakau, kad man nei įdomu, nei laiko turiu, nei noro. „Taip taip. Žinoma. Aš, atseit, paskalomis neužsiimu“. Pora frazių iš dalykinės temos – ir vėl į pievas... Gaišina laiką ir dažnai nervina. Prisiklausiau ir aplink save gan artimoje aplinkoje tokių dalykų, kurių , mano supratimu, gal nereikėtų už akių nei apkalbinėti, nei komentuoti. Dažnai tame dalyvauja ir lyg ir visai padorūs žmonės. Tai labai labai didelis Tauragės trūkumas. Asmeniškai manęs kol kas lyg ir giliai nežeidžiantis, tačiau nežinau, ar taip nebūtų, jei čia gyvenčiau ilgiau.

Pavyko susikurti šiokį tokį bičiulių ratą. Negaliu sakyti, kad esu labai laimingas. Vilniuje man buvo nepalyginamai patogiau. Kaip jau sakiau – netaktiškumas, monologai, privatumo negerbimas – dažnas Tauragės bendravimo palydovas. Labai didelė dalis žmonių, mano akimis, yra tiesiog juokingi. Ir nesugeba į save pažvelgti kritiškai. Per pažintis po daugkartinių prašymų padedame įsidarbinti vienam pažįstamam Švedijoje. Jau po poros savaičių – kupinos nepasitenkinimo atakos, kad pinigų nemoka. Dvi savaites dirbo. Pinigus ten moka kartą per mėnesį. Pykčio argumentai – „darbdaviui tokia suma nieko nereiškia, ką man daryti, jei aš pinigų neturiu“. Ir visai nenori girdėti, kad pats darbuotojas nesusitvarkė dokumentų, o Švedijos mokestinė sistema tokia, kad sumokėti, tarkim, tūkstantį litų neoficialiais reiškia valstybei dar du tūkstančius atiduoti.

Mamytė nori kurti savo gyvenimą iš naujo su nauju žmogumi. Vaikai suaugę ir turi savo šeimas. „Atvaro“ trisdešimtmetis sūnelis ir spardo duris, už kurių užsidarę mamytė su naujuoju tėčiu. Psichologinių straipsnių neskaito. Išvis nieko neskaito. Trijų knygų gyvenime nėra perskaitęs. Ir su savo mamytės pavydo jausmu susidoroti nepajėgia. Pagal pasą lyg ir suaugęs žmogus...

Sėdžiu vienoje iš automobilius remontuojančių firmų, laukdamas savo eilės. Prieš manę aptarnaujamas klientas nori įreistruoti draudimo dokumentus. Sudaužytas automobilis. Pagal bendravimą matau, kad abu su vadybininku gerai pažįstami. Vadybininkas klausia kliento asmens kodo. Šis užprotestuoja, motyvuodamas tuo, kad duoti asmens kodą nesaugu ir jis jo niekam neduodąs. Pats įrašyti į draudiminius dokumentus irgi nesutinkąs. Diskusija užsitęsia. Tuomet vadybininkas jam pasiūlo pačiam užpildyti visus dokumentus ir išsiųsti draudimo kompanijai į Vilnių. Bet tuomet teks laukti atsakymo. O automobilis jau ant keltuvo. Žodžiu, žmogus pamatė problemas ten, kur didžiajame mieste iš to tik pasijuoktų. Jo asmens kodas, greičiausiai, yra net internete. Ir vien su tuo asmens kodu nieko to žmogaus vardu padaryti neįmanoma. Jau nekalbu apie tai, kad vadybininką jis gerai pažinojo. Gaišina laiką. Jis skuba, darbas laukia, aiškiai nervinasi. Laiko tauragiškiai turi į valias. Čia niekas neskuba. Ir keistai į tavę pažiūrės, jei čia dirbsi didmiesčio tempais. Judėjimas gatvėse išvis gal tik arkliukus lenkiantis. Gerus penkiolika metų važinėjant per Tauragę net ankstyvą rytą tenka apsišarvuoti kantrybe. Neradau Lietuvoje kito tokio miesto net giliausiose provincijose, kur gatvėse visi važinėja miegodami.

Dar kelios Tauragėje taip įsišaknijusios blogosios elgesio klišės:

„Geras tai, matyt, kad kvailas.“ Toks nebylusis vertinimas. O iš kvailio gali imti ir imti. Ir labai nustemba, kai pajutęs tokį įžūlumą stuktekli kakton. Tuomet paklausi arba leidi suprasti – ar taip bendrauti labiau patinka? Iš akių matai, kad neeeeepaaaaaaatinka.

„Pulk pirmas ir laimėsi.“ Nekomentuosiu. Tokiu atveju pasitelkiu laiką. Atsitraukiu. Leidžiu pulti. Surenku informaciją ir tada, kai mano, kad jau laimėjo – stukteliu atgal su tokiu „paketu“, kad laaaabai nustemba.

„Tavo galva neveikia.“ Dieve, koks populiarus šiame krašte taškymasis šia fraze... Lūdna, bet aš asmeniškai matau, kad ji tikrai būtent tos frazės mėgėjus nekaip veikia.

„Naglas.“ Asmeniškai aš labai labai retai sutinku tikrai įžūlių žmonių. Net ir tokios žmogiškosios savybės nežinau. Už jos slypi dažniausiai visai kita. Ir kai pas manę ateina kaimynas, viešai pakabinęs iškabą, draudžiančią prie jo namo statyti automobilį (yra rašę apie tai „Tauragės Žiniose“) ir mano namuose rėkia, kad aš „naglas“, nes mano klientas nieko nesakęs po ta iškaba gatvėje paliko savo mašiną, man jau tikrai kyla klausimas – žmonės, ar save iš šono matote?

Vyrai ir moterys. Vėl gal įkąsiu vyrams. „Užsisukę savo varge“ su tais automobiliais. Dažnai apsileidę, „viršsvoriuoti“, neišsilavinę ir neišprusę. Tokie Tauragėje pasiliko. Visi rimtesnieji – arba Skandinavijoje arba didžiuosiuose miestuose. Yra ir protingų, ir dalykiškų. Yra tikrasis verslo elitas. Tačiau jų dalis, lyginant su Vilniumi, daug kartų mažesnė. O tipinis personažas – kvailokas, „ pasikėlęs“, agresyvumo, bet ne sugebėjimų kupinas veikėjas. Ir tokių dalis yra nepalyginamai didesnė nei Vilniuje. Ir šis tipažas persismelkęs iki pat miesto vadovų. Manau, asmenybes ir Jūs patys pažįstate. Kažkuria prasme nepavydžiu Tauragės moterims, kurių čia yra tikrai daug ir labai dailių, ir darbščių, ir protingų. Dėl savo taikumo, sėslumo, nuosaikumo jos labiau prisiriša prie namų. Moka ir apsirengti, ir save prisižiūrėti. Rūpestingos ir švelnios. Tiesiog moterų lobynas.

Palyginus su Vilniumi, dirbančių moterų dalis Tauragėje daug mažesnė. Samdomą darbą čia gauti nelengva. O vyrų pradėti prancūziški verslai – visai ne moteriškas užsiėmimas. Pragyvenimo kaštai nedideli. Vyrai nesunkiai uždirba, tad pastarosios ir puošia save bei namus. „Ant to“ visa Tauragės grožio industrija, kurios čia yra keliskart didesnė nei Vilniuje, klesti. Vilniuje mes negalime leisti moteriškėms nedirbti. Kitaip ten tiesiog neišgyventum.

Vilniuje moteriškės dažnai gan aikštingos ir kaprizingos. Ambicijų pilnos ir pasipūtusios. Kelių firmų jungtinis vakarėlis. Man 40-imt. Sėdžiu ir bendrauju su mergaite, kuriai beveik 30-imt, iš „Hager“ firmos. Puikiai leidžiame laiką. Matau, kad ji visai manimi domisi. Lyg tarp kitko ji meta klausimą – ar aš esu savo kompanijos vadovas. Tai kad ne. Iškart pakyla nueiti. Klausiu, ar jau bendravimas baigtas. Meta pašiepiančiai „ fi... o ko jūs tikėjotės...“ Vilniuje yra didelė dalis moterų, kurioms nesuprasi, ko reikia. Nei užpakaliuko nei veiduko, o ambicijos akis drasko. Tauragėje tokio pasipūtimo nepastebėjau.

Laisvalaikis Tauragėje ir Vilniuje. Stebėjau, kas susirenka į taip vadinamus šokius. Nekoks vaizdelis. Ypač – vyriškoji dalis. Vilniuje tarp šiek tiek prakutusių žmonių labai populiarūs įvairūs klubai. „Pabo latino“, „ In Vino“ ir dešimtys kitų. Kiekvienas klubas turi savo stilių. Viename beveik nešokama. Sėdima ir šnekučiuojamasi prie vyno taurės. Norma laikoma prieiti prie dviejų vienišų moteriškių ir jas užkalbinti. Dažnai jos mielai tokį užkalbinimą priima. Pajutai, kad jos tau ne prie širdies – atsiprašai ir eini kalbinti kitų. Jei jos nori pabendrauti vienos – tiesiog pasako. Visi mandagūs ir taktiški. Kartais pačios moterys prieina. Ir tai nereišia, kad jos kabinasi tau ant kaklo. Tiesiog su įdomiu pašnekovu gerai praleidi laiką. Apsilankęs „Pabo Latino“ jau nuo antro karto greičiausiai suprasi, kad kol tobulai nešoksi Lotynų Amerikos šokių, šansų čia turi nedaug. Man asmeniškai šis suvokimas šiek tiek užtruko. Pasiimdavau bokalą alaus ir eidavau kalbinti. Tik paskui sužinojau, kad daugumos čia ateinančių moterų akyse tikras vyras ir alus – nesuderinami dalykai.

Mes, vilniečiai, mėgstame restoranus. Ypač populiaru į juos eiti su kolegomis. Kolektyve paprastai būna ir šaunių mergaičių, ir nekvailų vyrų. Bendras atsipalaidavimas labai praturtina ir palengvina dažnai gan įtemptus darbo santykius, kur pilna spartos, problemų, klaidų. Metinių švenčių šventimai – išvis atskira tema. Užsakomos ištisos sodybos ar restoranų salės. Tam ruošiamasi ir apgalvojamos įvairios detalės. Pinigus dažniausiai skiria įmonės ir šioje vietoje tikrai netaupoma. Svarbu, kad žmonėms būtų malonu. Į šiuos pobūvius dažnai einama su visomis šeimomis. Net ir vystykliniais vaikučiais. Kolegoms įdomu, kaip per metus paauga mūsų atžalos.

Koncertai, teatras, renginiai vilniečiams tikrai ne taip lengvai pasiekiami kaip dažnas galvoja. Dažniausiai tai – netrumpas ruošimasis, valandos kelionė ir už puskilometrio (čia dar gerai) paliktas automobilis. Laiko tam rasti nėra lengva. Ypač – visai šeimai, kur net ir paauglys vaikas jau turi savo intensyvų grafiką. Todėl kažkokias išvykas ir netgi iškylas į gamtą dažniau lengviau organizuoti darbovietės principu, kur visi visą dieną šalia, ir aptarti detales yra lengviau. Apskirtai, intensyvus Vilniaus grafikas, reti ir vėlyvi vizitai namuose, valandos kamščiuose, aibės pagundų tiek pramogų sektoriuje, tiek iš priešingos lyties pusės yra šeimas ardantis dalykas. Vilniečiai labai dažnai skiriasi. O išvyka su šeima į gamtą – beveik neįmanoma misija. Išvažiuoti iš miesto geru oru – jau nemaža problema. Artimi ežerai apgulti visokio plauko ir mentaliteto stovyklautojų. Nakvoti prie ežero miesto pašonėje labai nesaugu. O iki ramesnių ežerų – kaip taisyklė daugiau nei šimtas kilometrų. Taigi, gamton su žvejais važiuojame daug kartų dažniau nei su šeima.

Paryčiais autobusų stotelėse pilna kamufliažu apsirengusių vyrų, prie kurių privažiuoja automobilis ir visi nušvilpia tik į jiems vieniems žinomas vietas. Vieni vyrai. Niekas nedejuoja. Niekam nereikia komforto. Netrukdo vaikai. Ir tiek daug bendrų kalbų... Didžioji dalis Vilniaus žvejų bendruomenės ar iš matymo, ar iš interneto vieni kitus pažįstame. Kelias į žūklę dažnai neartimas. Dažnai – net pajūris. Susėdus į vieną automobilį keliese kelionė gerokai atpinga. Kokiam mirus (prieš porą metų palaidojau geriausią savo bičiulį), atsisveikinti sueina pusė salės vyrų. Paremia materialiai. Tauragėje tokio artimo bičiuliavimosi pagal pomėgius nepastebėjau. Yra keletas atsidavusių motociklistų, tačiau dažnai jie tą savo pomėgį nuo aplinkos net slepia. Tauragiškiai mėgsta pašiepti.

NT Tauragėje ir Vilniuje. Jau rašiau, kad kvadratinis metras kuklaus naujos statybos butelio Vilniuje kainuos arti 6 tūkstančių litų. 10 arų sklypas užmiestyje iki 15 km nuo centro kainuos greičiausiai apie 150 tūkst. Tiesa, brangesnius nei ši suma sklypus vidutiniam pirkėjui parduoti jau darosi sunkoka ir, pridėjus dar 70 ar 80 tūkstančių, galima „įkirsti“ sklypą visai netoli centro. Pastačius tokiame sklype bent 200 kv.m. Namą, jo vertė iškart yra milijoninė. Visai nesunku pastebėti, kad tai yra puikus verslo planas turinčiam bent 600 tūkst „pinigų“. Būtent tiek kainuoja namo statyba su sklypu. Projektas „prasukamas“ per porą metų ir tie 600 tūkst. virsta bent jau 900 tūkst. Tiesa, apie 40-50 tūkstančių teks atiduoti valstybei.

Šio verslo plano bėda tame, kad norint susigaudyti patrauklesnes vietas reikia nuolat stebėti stebėti ir analizuoti. Daug metų tuo užsiėmiau ir iš to nemažai pinigėlių esu uždirbęs. Norint racionaliais kaštais pastatyti namą, reikia neblogai išmanyti statybos technologijas, turėti savus meistrus. Norint, kad tas namas pasirodytų patrauklus pirkėjui, reikia žinoti, kokio planavimo ir komplektacijos namo pirkėjai dažniausiai pageidauja ir į ką investuoti racionalu. Ir net visa tai žinant, du iš trijų NT vystytojų „padega ant godumo“, o du iš trijų likusiųjų – dėl nemokėjimo parduoti.

Net ir kalbėti nėra ką, kad Tauragė šiuo klausimu žymiai paprastesnė. Ir namo mūrą su pamatais ir su stogu, bet be langų „iškelsite“ maždaug už 500-700 litų už kvadratinį metrą. Visos statybos su įranga ir apdaila racionaliai statant ir daug dirbant pačiam „atsieis“ apie 1000 litukų už kvadratą. Tačiau Tauragės NT rinkoje matau kitokias problemas. Jei Vilniuje problema yra pastato vieta, tai Tauragėje – pastato kokybė. Per metus , rinkdamasis man įdomų objektą, Tauragėje apžiūrėjau apie 30 pastatų ir namų. Visur – nuo pirmo iki paskutinio – viena ir ta pati problema. Pardavėjas savo pastatą labai vertina, nes jis lyg dar ir laikosi ir į jį nemažai jėgų sudėta. Sovietmečio technologijos... Tačiau pirkėjas, tokį nusipirkęs ir pradėjęs plėšti devynsluoksnes sienas, lubas, grindis galų gale jį sulygina su žeme, supratęs, kad nusipirko šlamštą. Palietus inžinerinių tinklų ar drėgmės sunkimosi problemas atsiskleidžia visa tų senų pastatų „grožybė“. Tuomet tame sklype jau stato naują statinį nuo nulio, būtent tokį, kokio jam reikia. Šią problemą rajoniniuose miestuose yra pastebėję visi senus pastatus pirkę mano bičiuliai. Jei ir pavyksta kokią sieną išsaugoti, tai greičiausiai po to tik spjaudosi, kad ta siena jam visą gyvenimą kaip rakštis – ne ten, ne taip, tą ar aną riboja, tam ar anam trukdo. Ir tų į nieką pirkėjų sumaltų pastatų Tauragėje matote visi kiekvieną dieną. Ir Vytauto gatvėje, ir Dariaus ir Girėno. Kapitalinė statyba, kurią ir apibūdina sąvoką „kažkas jau stovi“, yra gana pigi.

Sklypai Tauragėje irgi nebrangūs. Taigi, šiandien matau kad už 100 tūkstančių Tauragėje gali pasistatyti apie 100 kvadratų namą, tokį, kokio tau reikia ir ten, kur nori, įskaičiuojant ir sklypo kainą. Tiesa, be apdailos ir įrangos. Ir mokėti už senus silikatinius ir dar neužbaigtus namus, kai dabar prašoma 250 tūkstančių, aiškiai nematau logikos. Apie nudėvėtas ar nekokybiškas tokių senų pastatų apdailas jau net kalbėti nėra ką. Tiesa, per pastaruosius metus tų parduodamų silikatinių namų taip padaugėjo, kad kainos šiek tiek krito. Dabar apie 200 tūkst. prašo už namą, kuris prieš metus 300 tūkst. kainavo. Nors aš nematau prasmės net ir tuos 200 tūkst. mokėti. Ir manau, kad tokių parduodamų senos statybos namų Tauragėje tik daugės ir kainos kris dar labiau. Bent jau iš mano apžiūrėtų 30-ties per metus niekas dar nei vieno nepardavė. Nors, prisiklausę Vilniaus kainų ir paskaičiavę savo statybines medžiagas, svaigsta tokiais skaičiais... Negalėdami suvokti, kad pirkėjui visai neįdomu, ką tu į jį sudėjai. Įdomu , kiek kainuotų tokį namą pastatyti pačiam pirkėjui, ir kiek šis senas namas bus patogus šiam pirkėjui.

Sklypų kainos – jau kita tema. Šiandien Tauragėje gan neblogą sklypą be komunikacijų galima nupirkti už 25 tūkst. Manau, kad tai reali kaina. Su komunikacijomis ir neblogoje vietoje – apie 35-40 tūkst. Tai irgi panašu į realią kainą, už kurią įmanoma, turint laiko, parduoti. Iš kitos pusės – šiandien 5 kilometrų atstumu aplink Klaipėdą apstu sklypų, kainuojančių iki 50 tūkstančių su komunikacijomis. Ir jau aiškiai Tauragėje problemų turi tie, kurie prašo 100 tūkst. už gyvenamosios paskirties sklypą. Nemačiau dar nei vieno tokio parduoto. Tačiau net ir nedideli , bet aiškios komercinės paskirties sklypai pačiame centre tikrai tokių, ir net dukart didesnių, pinigų verti. Tačiau tokių nėra daug. O pardavėjų, manančių, kad jo sklypas yra komerciškai patrauklioje vietoje, yra labai labai daug. Taigi, vis bandoma įšokti į šį sektorių, nematant realybės. O realybė tokia, kad pirkėjas net į antrą aukštą parduotuvėje plačiais laiptais nelipa. O sklypukas su prasta stovėjimo aikštele ar antrarūšėje vietoje yra mažai patrauklus verslui, orientuotam į klientą iš gatvės. Ir kai verslininkas pasiskaičiuoja, kad jis turės penkiolika metų dirbti, kad tokią sumą susigrąžintų, manau, jo sprendimą jau nutuokiate. Taigi, vos žingsnelis nuo strateginės vietos šonan – ir sklypas nevertas nei trečdalio.

Kad nesureikšminčiau sklypo įtakos verslo sėkmei, turiu pralinksminti neįperkančius tų centrinių sklypų. Sklypas – tik sklypas. Jis pats nedirba. Jis tik šiek tiek sutrumpina įdirbio laiką, pradėjus naują verslą. Gerai dirbant ir turint patogią automobilių stovėjimo aikštelę ir į už 2 kilometrų nuo centro esančią vietą klientai pas jus važiuos. Tą sklypo vietos sureikšminimą matau tiek tarp tauragiškių, tiek tarp vilniečių. Pabandykite kada aplankyti kokią parduotuvę Didžiojoje gatvėje arba Gedimino prospekte (Vilnius) – pamatysite, koks tai košmaras. Bet užtat kaip puikiai pasipelnė pastatus tose vietose pardavę. Ten net ir tarpininkavusių įžymybių, kurios paskui eilę metų vaidina sėkmingus verslininkus, yra. Tiesa, jiems po to beisbolo lazdomis galvas skaldė.... Ir kažkaip dar neteko sutikti laimingo, tokioje vietoje patalpas pirkusio. Pristatė daug naujų pastatų su žymiai patogesne stovėjimo aikštele, kad ir 5 ar 10 kilometrų nuo centro. Susikūrė nauji verslo ir specifinių sričių (elektrotechnikos, autoservisų, rūbų) centrai iš keleto ar keliolikos pastatų, kur klientui yra daug patogiau. Ir tų nepatogių, bet centrinių vietų kainos krito. O atidirbti sukištus milijonus reikia daug metų. Tauragėje irgi matau, kad kažkas mano, kad jo sporto klubą prastai lanko klientai, nes jis yra 2 km nuo centro. Nors pakaktų tik atsidaryti interneto puslapius ir šio klubo nepatrauklumo priežastys aiškiai išdėstytos atsiliepimuose. Ir jos visai kitos.

Verslo galimybės Tauragėje ir Vilniuje. Tauragiškiams labai trūksta verslo idėjų originalumo. Nors sąlygos verslui, prekes ar paslaugas realizuojant kokioje Skandinavijoje ar Anglijoje, yra išties puikios. Nebrangi darbo jėga. Nedideli visi veiklos kaštai. Didžiuliai pigūs gamybiniai plotai. Deja, dažnai trūksta išmanymo. Tauragiškių mąstymas dažniausiai gan statiškas. Laikosi žmogus to, ką darė jau daugybę metų ir nesugeba suvokti, kad pasaulis pasikeitė. Tauragė pasikeitė.

Kažkas prieš du dešimtmečius patraukė Prancūzijon. Paskui jį – dar vienas. Dar ir dar. Po penkerių metų visa Tauragė su folija „išmuštomis“ kuprinėmis ar grynaisiai automobiliams pirkti jau važinėjo būtent Prancūzijon. Kauniečiai – Olandijon. Marijampolė – Vokietijon. O Tauragiškiai – va ten.

Prieš gerą dešimtmetį kažkam visai neblogai sekėsi įkūrus grožio saloną. Visai nebloga niša, turint omeny laiko ir pinigų turinčių poniučių gausą. Tačiau dabar Tauragėje yra daugiau nei 30 grožio salonų ir atsidaro vis nauji. Jau kiekvienam akivaizdu, kad jų čia aiškiai per daug. Visi dejuoja, kad nebeįmanoma iš to uždirbti. Bet naujų idėjų nėra.

Aš asmeniškai tikriausiai vergaučiau kažkam metus už vieną protingą patarimą. Tauragėje nei gera idėja nei žinios dažniausiai net vertinami nėra. Žiūrėk, kad iš to nepasišaipytų. Ateina dirbti į grožio saloną nauja mergina, neturinti nei tokio darbo patirties, nei įgūdžių. Lyg ir paprasta situacija – susimoki labiau patyrusiai už pamokas, ir su tavimi žiniomis ir įgūdžiais dalinasi. Tačiau dar neteko matyti sutinkančios susimokėti. Dirba lėtai, mokosi iš savo klaidų, prisidirba visokių „čiudų“ , praranda klientus, bet už tokį dalyką kaip žinias nemoka.

Yra to ir Vilniuje. Jaunas žmogus, neturintis jokios patirties, žino, kad sėkmingas pardavimų vadybininkas uždirba 3-4 tūkstančius. Apie savo sugebėjimus jaunimas dažniausiai yra labai geros nuomonės, nors dar nei karto to nedarė. Teko su jaunimu parodas organizuoti, įvairias temas vystyti. Dažnai matau, kad jų supratimas jau baigiasi, dar darbo net nepradėjus. Kelias į sėkmę jam išvis nežinomas. Bet save vertina mažiausiai 2 tūkstančiais litų. Ir tai – maksimum du – tris mėnesius. Tokio darbdavys dažniausiai neima. Niekam neįdomus bent porą metų neapsitrynęs ir darbo nuveikti neišmokęs. Tuomet prasideda viešoje erdvėje dejonės, kad be patirties neima, o patirties įgyti negali, nes niekas neima. Nors lyg ir kriterijai aiškūs – pora metų sėkmingo darbo patirties. Taigi, jaunimėli, turi suprasti, kad už tą sėkmingo darbo patirtį greičiausiai ne tau dosniai turi mokėti, bet dar džiaukis, kad tu nemoki.

Esu paminėjęs, kad Tauragėje yra keletas pasislėpusių gamintojų, dirbančių JAV ir Vokietijos rinkai. Pagarba. Užsakymų turi keleriems metams į priekį. Tik turint omeny Tauragiškių polinkį kopijuoti, turi labai labai savo idėją saugoti.

Apie tai, kad Tauragėje gali girtis, kad tau sekasi, neverta nei kalbėti. Pyksta jei tau sekasi. Dejuok ir verk – būsi savas. Vilniuje, jei pavydi, esi nevykėlis. Pavydėti gėda. Tiesiog privalu džiaugtis, jei kitam gerai. Visas bendravimas verslo klausimais Vilniuje yra daug atviresnis.

Turi Tauragė verslaujant ir pliusų. Per metus beveik niekur nepajutau nepasitikėjimo atsiskaitymų klausimais. Tiesa, tiek mano, tiek mano moterytės, kuri yra tikra tauragiškė, yra visai švari kreditų istorija. Tačiau net ir tai turint Vilniuje, nepasitikėjimą, imant prekes ar paslaugas su mokėjimo atidėjimu, jausi kiekviename žingsnyje.

Verslo sąlygas Tauragei labai pagerintų bevizė 50 kilometrų zona rusams. Manau, kad politikai čia per mažai gina tauragiškių interesus. O biudžetas ir toliau sėkmingai moka visokias paramas sunkiai šiame krašte besiverčiantiems. Lenkai turi „išsimušę“ iš savo vyriausybių net 100 kilometrų zonas.

Matau neišnaudotas verslo nišas laikant didesnį prekių asortimentą. Tačiau tam reikia šiek tiek investicijų. Čia mažesnioji problema. Didesnioji – kad tam reikia ir išmanymo. Čia jau sunkiau. Dar viena problema – naujai prekei visad reikia šiek tiek „stumtelėjimo“ , o tai vėl – ir išmanymas, ir šiek tiek pinigai. Kai kas iš verslininkų tai „ įkirto“ ir Tauragėje atsirado ir elektronikos komponentai, ir visai neblogų odos gaminių, ir gan neblogų įrankių. Tačiau prekių ratas, kurio dar trūksta, kol kas išlieka labai platus. Pabandykite gauti, kad ir kokio nerūdijančio plieno ar plonasienio vamzdžio, elementarų santechnikos balną, geresnį abrazyvą ar kokį tepalą motociklui. Nors paklausa šiokia tokia tikrai yra. Ir čia esančioms firmoms tai būtų tik viena – kita papildanti jų veiklą pozicija. Deja, visus metus Tauragėje turėjau vežtis prekes iš Vilniaus ar Vokietijos šimtais asortimentu ir tūkstančiais eurų pinigais.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (25)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (128)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (109)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Emigranto atostogos Lietuvoje: turėjo būti pati nuobodžiausia savaitė, bet išskrendant spaudė širdį (103)

Ne dėl neblaivių lietuvių krečiamų cirkų oro uostose ir lėktuvuose, bet skrydis namo į...

Įspūdžiai po atostogų Lenkijoje: Lietuvai yra ko pasimokyti iš kaimynų, ten net girtuokliai padorūs (91)

Kelionė į Gdanską iš Klaipėdos, deja, tik aplinkui. Mus ji vedė pro Vilnių. Norėjosi...

Top naujienos

„Žalgiris“ – tikras fenomenas: kodėl žaliai baltas kraujas taip masina Eurolygos turčius? lyderis – pagal du rodiklius (88)

Jau tapo įprasta, kad kasmet į kovą prieš galingiausias Europos krepšinio armijas stojantis Kauno...

Azovo jūroje – naujas karštasis taškas: turime būti pasiruošę (295)

Vieną vasaros rytą keturi Ukrainos pakrančių apsaugos pareigūnai greitaeigiu patruliavimo...

Vitrinų spindesy labdara netiko

Prie didžiausio Panevėžyje prekybos centro nebematyti čia penketą metų stūksojusio labdaros...

Kelyje po Europą: džiaugsmas piniginei, laisvėje gyvenančios beždžionės ir laimingi žmonės (20)

Įspūdžius apie mūsų kelionę reikia skaityti vienu įkvėpimu. Tai – kaip greitas veiksmo...

10 ingredientų, kurių sriubai geriau nenaudoti

Sriuba yra ne tik skanus ir maistingas, bet ir figūrai naudingas patiekalas. Tačiau daugelis...

Draugas papasakojo apie Grafininos parodytas kaukes: jei ji gyva ir stebi šią situaciją – jai tai brangiai kainuos (93)

Paskelbus be žinios dingusios Sandros Grafininos paiešką, suimtas jos vyras Nigelas Westas. Šią...

Užkalnis: kaip jums paaiškinti, kad jūsų restoranas blogas? (301)

Žinau, kad daug kas galvoja, kad man patinka kritikuoti restoranus ir visaip prie jų kabinėtis....

Johnny Deppas kaltina buvusią žmoną pasibjaurėtinu elgesiu: teigia savo lovoje radęs jos ekskrementų (14)

Johnny Deppas kaltina savo buvusią žmoną nederamu elgesiu – esą po konflikto ji specialiai...

Septyneri metai namo statyboms: pora atskleidė, kas atėmė daugiausia laiko ir pinigų (197)

Namo statybos – ilgai trunkantis ir nelengvas procesas, kuris gali trukti keletą metų ar net...

Gailina pusę metų jautėsi pavargusi kol pagaliau rado ligą: buvo priversta gerti 15 tablečių per dieną (18)

Dusulys , drebulys, augantis svoris ir nuolatinis nuovargis – sutrikusios skydliaukės simptomai,...