aA
Šį rudenį su Laimiu švenčiame brandų jubiliejų. Švenčiame trisdešimtmetį mūsų lemtingos pažinties. Tokios sukaktys dažniausiai būna palydimos kelių subrendusių ir jau ištekintų vaikų bei mielų anūkėlių šypsenomis, gėlių žiedais, linksma žilstelėjusių draugų kompanija ir savo mylimojo ar mylimosios širdelės pastreikavimais, kitomis bendro gyvenimo užgyventomis ligomis. Tokie dažniausiai būna normalių žmonių normalūs jubiliejai.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mūsų jubiliejus buvo kitoks. Nors kas žino... Buvo vasara, svaigiai kvepėjo alyvos, be atvangos augo ir augo žolė. Savo gėlę turime ir mudu. Tai – mudviejų pilnametystės laukianti duktė. Artėjantis jubiliejus būtų beveik toks pat, kaip ir visų – turime dukterį, turime ko laukti, ką mylėti, ko siekti. Bet – kiekvienas atskirai... Nors gal ir tai netiesa.

Dar visai neseniai man atrodė, kad viskas baigėsi ir nutrūko tą lemtingąją birželio 14-ąją prieš šešiolika metų. Dar visai neseniai atrodė, kad nieko bendra tarp mūsų nebėra. Kiekvienas einame savo keliu, su savo atskirais gyvenimais, kasdienybe, savais ,,stalčiukais“, kurie sudėlioti iki smulkmenų ir jokie žemės drebėjimai jų nebeišjudins. Tie „stalčiukai“ – tai nemoteriškai sunki mano kasdienybė nuosavame name, kur reikia rūpintis malkomis žiemai, nusikasti sniegą, šienauti kiemo žolę, mokėti mokesčius, rūpintis sugedusiais čiaupais, įkalbėti kaimynus parduoti šalia esantį kambarį, kad mano vienturtei būtų ramiau ir šviesiau, imtis paskolas remontui ir t.t., prižiūrėti senstančią mamą.

Tai – samdomas darbas, nauji projektai, seminarai, kelionės ir atsakomybė už organizaciją, kad per nelemtąsias krizes neįklimptų į skolas, kad būtų išlaikomi darbuotojai, kad būtų patenkinti klientai. Tai – mano moteriška vienatvė, nes kiekvienas sutiktas vyras teįstengė maloniai nuteikti vos vienam vakarui, na, gal dviem.

Laimio „stalčiukai“, kiek išgirsdavau iš bendrų buvusių artimųjų, – ilgalaikė sąmoninga bedarbystė, slapstant pajamas nuo trijų augančių vaikų (du – iš pirmos santuokos), kad nebūtų atskaičiuojami alimentai. Tai finansinė ir dvasinė priklausomybė nuo motinos, nes jis vienintelis jai likęs sūnus po brolio žūties. Tai laisvė bendrauti internete ir rinktis moteris, su kuriomis gyvenimu dalijosi tai šešerius, tai dvejus metus, tai vos pusmetį, kol galiausiai beliko patvirtinti savo ieškojimų prasmę fraze ,,aš buvau, esu ir būsiu vienas“. Bet žmogaus širdis – kaip ta žolė pavasarį, vos pajutusi saulės spindulį, pakyla naujam skrydžiui. Ir nesvarbu, ar išaugs į dailią smilgą ir subrandins sėklas, kurias pasės į rudenėjančią žemę, ar bus sutrypta skubių praeivio žingsnių vos prastypusi...

Susipažinome vėlyvą rudenį per giminaičių vestuves. Jis buvo pabrolys poroje su mano pussesere, o aš turėjau praleisti visas savo daugybės giminaičių vestuves ligos patale, nes sunki liga nesirengė trauktis. Kaip duoklę mirštančiam, visi jaunieji atvykdavo pasibučiuoti su sergančia pussesere ir tada, tarsi po kunigo palaiminimo, išvykdavo tuoktis. Tos vestuvės meilės ištroškusį septyniolikmetį Laimį suvedė su mano pussesere – jie dažnai vakarodavo mano namuose, kartu juokaudavome, kalbėdavomės.

Po kelių mėnesių pusseserė nebematė perspektyvos su romantišku jaunuoliu, tad iškeitė jį į naujo vaikino paieškas. Nusikaltimo vieta, sakoma, traukia nusikaltėlį, tad Laimis, jau vienas ir ieškantis naujos ,,aukos“, sėdėdavo mano kambaryje liūdnas su nuolatine mūsų pokalbių palydove – gitara. Tokia buvo pradžia draugystės ir meilės, kurią pajutau savo širdy ir kurią ne iš karto savojoje pažino Laimis.

Mano liga baigėsi neįgalumu. Laimis vedė jauną ir turtingą, susilaukė dviejų sūnelių, po dviejų metų laimingo šeimyninio gyvenimo buvo apkaltintas nusikaltimu ir įkalintas, žmona jį paliko ir sukūrė kitą šeimą. Aš kilau iš patalo ir beldžiausi į visuomenę viskuo, ką dar turėjau nepaliestą ligos – mokslais, eilėraščiais, dainomis, išleistomis knygomis, nedrąsiais pasibuvimais su miestelio jaunimu, laiškais, sužadėtuvėmis su puikiu jaunuoliu. Daug vandens nutekėjo ir daug sraunių gyvenimo verpetų suko mus į sūkurius , tačiau po dešimties protu nepaaiškinamos draugystės metų mudu su Laimiu susituokėme Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Susituokėme, nes įsimylėti tą patį žmogų trečią kartą man atrodė lemtinga. Jau buvome gerokai vyresni nei dvidešimties, tad protingi, sąmoningi, patyrę... Taip mums atrodė, todėl niekas nebuvo baisu.

Ta santuoka buvo ne tokia, apie kokią svajoja kiekviena dukterį užauginusi motina: be bažnyčios, be palaiminimo, be draugų ir giminių gausaus stalo, netgi be auksinių žiedų. Bet su didele laime ir džiaugsmu pirmą kartą atsigulti į meilės guolį su tuo (ir su ta), kuris buvo toks brangus (brangi) kaip brolis (sesuo), kaip pats artimiausias planetoje žmogus, ir pirmą kartą patirti sielos ir kūnų vienybę, ir pirmą kartą atsižadėti viso pasaulio, o ryte pakilus iš guolio išvysti ženklus, kad tapai moterimi (kad buvau jai pirmasis), kad esi ištekėjusi (kad esu vedęs tą, kuri tik mintyse buvo nepasiekiamoji širdies žmona...). Gana nesunkiai abu pasiekėme amnestijos, a.a. prezidentas A.Brazauskas buvo puikus ir supratingas žmogus, pripažįstantis meilės galią.

Du bendro gyvenimo metai buvo paženklinti nuoširdžia santuokine meile, naujais potyriais pajutus naują gyvybę, naujomis viltimis. Buvo aistrų, pavydo, barnių. Buvo artimųjų piktoko stebėjimo – ir kuo čia viskas baigsis? Buvo atviras mano motinos priešiškumas, nes niekas kitas šiame pasauly negali geriau mylėti jos neįgalaus vaiko nei ji pati. Abiems trūko susilaikymo, nuolaidumo, susitaikymo. Viskas turėjo būti čia ir dabar.

Meilė ir kasdienybės smulkmenos – retas derinys. Jis mums buvo neįkandamas. Užteko vieno Laimio protrūkio, poros smūgių per veidą ir dešimtmečių svajonė bei dar šviežia laiminga realybė subyrėjo į šipulius – aš parodžiau Laimiui duris ir jis nesipriešinęs pro jas išėjo. Sunkios dienos ir naktys, artimųjų ,,palaikymas ir užuojauta“ darė savo – ambicijos augo didesnės už dilgėles patvoriuose, nė vienas nenusileidome ir neatsiprašėme. Beje, beveik galėjome tą incidentą tiesiog pamiršti ir gyventi toliau, tačiau kažkas mano viduje nutrūko. O gyventi su nutrūkusia širdimi aš negalėjau. Tikriausiai abu negalėjome. Dar išvykome mano reikalais į Žemaitiją jo vairuojamu automobiliu trims dienoms – išvykome atsisveikinti vienas su kitu kaip mylimieji. Tos trys dienos ir naktys buvo nuostabios, karštos ir švelnios. Bet – paskutinės. Išsiskyriau mylėdama ir geisdama.

Pakeičiau viską – gyvenamąją vietą, darbą, socialinį statusą, nusikirpau ilgas kasas, tik pavardę pasilikau. Ji man patiko. Laimis gyveno pas motiną, slankiojo po miestelį su jaunute mergina, laukdavo jos prie mokyklos, tuo keldamas visų kaimynų priešiškumą. Skyrybų procesas įkalė dar vieną vinį į mūsų šeimos karstą. Po kelių metų vykęs dar vienas teismas dėl dukters globos apribojo Laimio kaip tėvo teises, nes reikėjo užtikrinti pajamas vaikui, reikėjo gyventi ir mokėti mokesčius, reikėjo dirbti ir... užsimiršti. Tokia buvo realybė – šlykšti ir negailestinga. Ir ji atnešė tylą – ilgą, šešiolikos metų nebylią tylą ir nežinią.

Gyvename ne pačiame didžiausiame mieste, tačiau per tuos metus neteko su Laimiu net gatvėje prasilenkti, net iš tolo išvysti, net konkrečiau išgirsti kaip, kas ir su kuo ir t.t. Tačiau per tuos metus nebuvo nei dienos, dienoj – valandos, valandoj – minutės, per kurią mintyse neištarčiau jo vardo. Be skausmo, be pagiežos, tik su džiugesiu ir kažkokiu šviesiu ilgesiu. Dar – buvo sapnai, daug sapnų, kuriuose mudu abu, kuriuose esame artimi ir draugiški vienas kitam. Tie sapnai man atnešdavo pasisekimų kupiną dieną – tiek namuose, tiek darbe. Tie sapnai buvo mano stiprybė, mano džiaugsmas, norėdavau likti juose amžinai.

Klausdavau savęs – kodėl, už ką, ką tai reiškia, juk mes nematome vienas kito jau daugelį metų, jokio ryšio, jokio kontakto, net telefono numerio ar el.pašto nežinau, jokių ženklų, kad kas nors mus dar sietų. Duktė buvo tik mano, nes niekas iš Laimio giminės jos nelankė, nelankė ir pats Laimis. Gyvenau dvigubą gyvenimą: realybėje – vieniša išsituokusi neįgali moteris, auginanti paauglę, ir mylinti bei švelni mylimoji sapnuose susitinkanti savo vyrą. Taip, nėra buvę sapno, kuriame Laimis būtų supykęs ar grubus.

Šį pavasarį kažkas pasikeitė. Susidėliojo paskutinis „stalčiukas“ – man nelemta mylėti, turėti draugą ar vyrą, ramiai sensiu viena, rašysiu romaną, leisiu dukterį į mokslus, rūpinsiuosi namais, kol galėsiu dirbsiu. Atėjo ramybė, nes viską susiplanavau. O tie nuolatiniai sapnai su Laimio veidu bus kaip saldžiausia mana mano sielai, kaip prieskonis, kaip kažkas nerealaus...

Pažįstama, kuri buvo ir Laimio motinos draugė, netikėtai prasitarė, kad reikėtų aplankyti sunkiai sergančią draugę slaugos namuose. Taip, tai Laimio motiną. Kad slaugos namuose – nenustebau, nes ji buvo savarankiška ir valdinga moteris, niekada savęs neprimesdavo sūnums. Nežinau, kodėl paprašiau pažįstamos Laimio telefono numerio – ką aš jam pasakysiu po šitiek metų? Ir vis tik krikščioniškas gailestingumas nugalėjo – parašiau trumpąją žinutę, prisistačiau. Atsakė. Pasikeitėme keliomis žinutėmis apie jo mamos būklę. Pasisiūliau padėti – gal slaugyti, gal aplankyti, juk jis dirba (tai žinojau, nes paskutinius dvejus metus ėmiau gauti alimentus dukters išlaikymui). Mandagiai atsakė, kad susitvarkys pats. Po mėnesio pranešė, kad mama mirė, paskambinęs papasakojo savo rūpesčius dėl laidotuvių, pasakė, kur pašarvota velionė.

Visą dieną svarsčiau, kaip pasielgti. Nebuvo jokio realaus ryšio, jokios apčiuopiamos tiesos, gal tik ta, kad mirė dukters močiutė. Duktė kategoriškai atsisakė važiuoti į šermenis – tai suprantama, juk nebuvo jos net mačiusi. Taigi, ir man nebėra ko ten rodytis. Vakarop išėjusi į kiemą pajutau labai didelį skausmą širdies plote. Suvokiau, kad jei nenuvažiuosiu, galiu fiziškai susirgti. Paskubomis susiruošiau, išsikviečiau taksi ir išvažiavau.

Išskyrus pora nepažįstamų moterų, prie karsto nieko nebuvo, Laimis kažkur lakstė su reikalais – jis buvo vienintelis velionės sūnus. Grįžo po valandos. Nustebau išvydusi pamėlynavusį jo veidą, išgirdusi tokiai valandai neįprastai garsų jo balsą, kai jis sušneko su atėjusiais pareikšti užuojautos. Sėdėjau ir dusau nuo širdies plakimo, nuo kraujo spaudimo visame kūne. Maniau, mirsiu, jeigu jis dar uždels ir neprieis. Juk turi prieiti ir pasisveikinti pagal visas taisykles. Pagaliau jo veidas pragiedrėjo, balsas pritilo, jis priėjo ir padavęs ranką priglaudė savo skruostą prie manojo. Žiūrėjome vienas į kitą atviromis akimis. Nieko išskirtinio, tik rankas vienas kitam taip suspaudėme, kad net joms pasileidus dar ilgai jaučiau jo delno antspaudą.

Plakančia širdimi ir virpesiu visame kūne stebėjau Laimį, besisukiojantį tarp atėjusiųjų – taip, šiandien jis svarbus, visi atėjo jam pareikšti užuojautą. Nors karste gulėjo paskutinis jo artimas žmogus šiame pasaulyje – motina – Laimis ramiai bendravo su visais, jis visiems pasakojo mamos istoriją, kambarėlyje gėrėme kavą, jis padėjo man įveikti slenksčius tarp durų (sunkiai vaikštau), ir darė viską taip džiugiai, su tokia ramybe ir be streso, lyg ne šermenys, o šiaip giminės pasibuvimas būtų. Stebėdama Laimį supratau, kad niekas niekur nebuvo išėję, niekas su niekuo neišsiskyrė, niekas dėl nieko nepyko ir niekas nieko niekam neturi atleisti. Štai kas išlaiko vyrą ir moterį poroje trisdešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt metų! Tas vyras visą laiką buvo mano vyras – šiek tiek ryškesniais veido bruožais, šiek tiek žilstelėjęs, šiek tiek pastambėjęs, dar gražesnis negu septyniolikos, brandžiai seksualus ir iš koto verčiantis mano silpną esybę.

Grįžau laiminga ir rami. Šypsojausi ir verkiau – mano paskutinis „stalčiukas“ vis dar lieka nesutvarkytas! Mano širdis dar gali mylėti ir džiaugtis, mano kūnas nenutilo – jis tik laukė kada vėl susitiks tą, kuriam yra skirtas, tie sapnai nebuvo bereikšmiai... Nemėgstu chaoso, noriu tikrumo, jau dabar noriu žinoti, ar tikrai tai yra įmanoma? Ar aš nekliedžiu? Po daugybės nuoskaudų, neapykantos, įžeidimų, abejingumo ir tylos metų – meilė ?

Dabar Laimiui gedulas. Kada jis baigsis, ko gero, nuspręs jis pats. O aš ir toliau gyvenu savo susidėliotą gyvenimą su vienu jau tris dešimtmečius atviru ir nesutvarkytu savo širdies „stalčiuku“... Ir nors mudviem į nugaras jau kvėpuoja penkiasdešimtmetis, o kaip sakiau, šį rudenį mus suvedę giminaičiai minės trisdešimtąsias savo vedybų metines, aš ir vėl kaip penkiolikos virpu iš nerimo, ilgesio ir laukimo, laukdama to paties vyro... Gal aš – paranojikė?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Visus žavi meilės istorijos. Realių žmonių ir tik literatūros kūriniuose gyvenančių herojų. Cezaris ir Kleopatra, Tristanas ir Izolda, Romeo ir Džuljeta, Johnas Lennonas ir Yoko Ono. Apie jų meilę sklando begalė pasakojimų. Apie ją prirašyti tomai knygų. Vieni pasakojimai – tikri, kiti – pramanyti. Vieni – primiršti, kiti – naujai atgimstantys.

Lietuvos istorijos puslapiuose taip pat įrašytas didingas meilės pasakojimas. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Jis taip pat apipintas legendomis. Pasakojama, kad Žygimanto Augusto įsakymu 1547 m. nukaldinta pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksinė moneta – dukatas – galimai turėjo įtakos valdovo likimui.

Draskomas abejonių – vykti pas gražuolę Barborą Radvilaitę ar likti rūmuose tvarkyti kunigaikštystės reikalų – didikas kaskart mesdavo į orą brangaus metalo dukatą. Kartą jis taip aukštai švystelėjo pinigą, kad šis kažkur užkrito ir nebenusileido. Valdovas suprato – tai Dievo ženklas. Ženklas pagaliau apsispręsti ir vesti mylimąją.

Atgimstančios legendos proga Lietuvos monetų kalykla išleido pirmąsias LDK nukaldintų auksinių monetų replikas, o DELFI skelbia konkursą.

Užduotis: papasakok savo įsimintiniausią meilės istoriją. Beprotišką, keistą, linksmą, o gal liūdną. Dėl kurios krausteisi iš proto. Kuri varė į neviltį tavo mamą ir tėtį. Kurios pavydėjo draugai ir kurią apkalbinėjo kolegos. Galbūt ji truko tik dieną, o gal tęsiasi iki šiol? Apie ją jau sklando legendos?

Pasakojimo apie tavo meilės istoriją lauksime iki lapkričio 19 dienos adresu pilieciai@delfi.lt (su prierašu „Legendinė istorija“), tekstus galite siųsti ir naudodamisi nuoroda žemiau. Nugalėtoją skelbsime lapkričio 20 dieną. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI portale.

Įdomiausios istorijos pasakotoją apdovanosime specialiu Lietuvos monetų kalyklos prizu.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Nėštukė pakraupusi poliklinikos lankytojų elgesiu: kiekvieną kartą turiu morališkai pasiruošti (81)

Šiuo metu esu 8-ame mėnesyje besilaukianti. Gyvenu Vilniuje , viskas gerai, nėštumo laikotarpis...

Tiems, kam trūksta pusės valandos per dieną – žinau, kaip rasti laiko (4)

Įdomu, ar visiems užtenka laiko ir tik man vienai jo nuolat trūksta? Vakar vakare telefonu...

Jauną mamytę pribloškė nepažįstamos moters įžūlumas: jei turėtų proto, susimąstytų (297)

Rašau kreipimąsi į visas anytas, uošvienes, mamas, tetas ir ponias, kurios jaučiasi itin drąsiai...

Sudargo klebonijos padėtis kelia nerimą: mums, lietuviams, jos likimas ypač svarbus (8)

Lietuviams, kaip tikriausiai nė vienai kitai pasaulio tautai, itin svarbūs ir brangūs žodžiai...

Atviras laiškas Vilniaus hipsteriams: kur dabar jūsų protestai? (43)

Mieli hipsteriai, turtingų tėvų dukros ir sūnus, iš visų mūsų kišenės finansuojamų...

Top naujienos

Karas su Žvėryno milijonieriais pasiekė naujas aukštumas: pirmieji pamatykite, kaip krinta žemgrobių tujos (73)

DELFI užfiksavus, kad Vilniuje, garsiojoje žemgrobių gatvėje, dar visai neseniai atlaisvinta...

Valdantieji iš koalicijos meta „tvarkiečius“, bet biudžetui daugumą žada rasti papildyta (194)

Antradienį, po nepavykusio balsavimo siekiant nuversti Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį,...

Netikėti pietūs miesto centre: garantuoju, kad šios vietos nežinote

Jeigu praėjusią savaitę pakviečiau jus pasivažinėti po Lietuvą ir atrasti legendinę maitinimo...

Ką paliestų naujasis mokestis: ne tik prekybos tinklai, bet ir drabužių, baldų, elektronikos parduotuvės (13)

Remiantis Finansų ministerijoje parengta informacija, stambios prekybos mokesčio mokėtojais...

Skvernelis: Karbauskis dar gali vadovauti partijai ir frakcijai (44)

Premjeras Saulius Skvernelis trečiadienį paragino valdančiosios daugumos atstovus pamiršti Seimo...

Ispaną į neviltį nuvaręs Berankis susitiks su Graikijos teniso sensacija (6)

Ričardas Berankis galingai pradėjo ATP -500 serijos turnyro „Swiss Indoors Basel“ pagrindines...

Įsirengia būstą, o vėliau – stipriai gailisi: kokias klaidas daro lietuviai (3)

Būstas su daline apdaila – šiandien vienas populiariausių naujo būsto tipų. Įsigijus butą...

Palemono gyventojus išgąsdino ore sklindantys juodi dūmai

Antradienį „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojų informacija, kad „Palemono...

Priežastys, kodėl išgėrę sėda prie vairo: tariama drąsa bando pridengti aibę kompleksų

Išlenkus taurelę sėsti prie vairo – blogas įprotis, kurio vis dar neatsisako nemažai šalies...

Kitąmet automobilių rinką drebins pokyčiai: kodėl verta skubėti įsigyti dar šiemet naudoti gali brangti iki 300 eurų (75)

Nors antradienį Seimas automobilių taršos mokestį grąžino tobulinti, panašu, kad permainų...