Pats turiu aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Lietuvoje baigiau matematikos bakalaurą. Užsienyje įgijau magistro laipsnį. Turiu darbo patirties abiejose šalyse. Šiuo metu dirbu Lietuvoje.

Džiaugiuosi, kad abiejose šalyse dirbti teko tik pagal specialybę. Tiek čia, tiek užsienyje pirmiausiai turėjau įrodyti, ko esu vertas, ką moku, ką sugebu, kaip savo darbu kuriu įmonei pridėtinę vertę. Kelis mėnesius, dar būdamas visiškai žalias, esu dirbęs nemokamai. To nei kiek nesigailiu, nes buvo puiki proga įrodyti savo sugebėjimus. Laikui bėgant augo kvalifikacijos ir darbo užmokestis. Šiuo metu juo visiškai negaliu skųstis.

Lietuvoje, mano pastebėjimu, masiškai įsigalėjęs požiūris, kad jei jau esi diplomuotas, tavęs kiekviena įmonė turi laukti išskėstomis rankomis ir plačiai atvertomis piniginėmis. Pats kol kas esu samdomas darbuotojas, ketinantis maždaug po metų pradėti savo verslą, todėl puikiai suprantu abi puses. Bet kodėl jūs, mieli magistrai, galvojate, kad vien tas jūsų popierius dirbs už jus?

Esu matęs magistrų, nesugebančių sakinio be klaidos parašyti. Žmonės, per šešis metus įgiję apskritą nulį darbo patirties ateina įsidarbinti tarsi būtų įspūdingų gebėjimų su 10 metų patirtimi specialistai. Ir klausi tokio: „Ar esi dirbęs x, y, z... programomis?“, „Ar gali parodyti savo darbų pavyzdžių?“ „Įrodyk, kad esi vertas tų kad ir 2000 litų“ Žinote, dauguma šių klausimų lieka neatsakyta, bet išdidžiai kartojama mantra „bet gi aš su magistru!“. Sveiki atvykę į XXI amžių!

Pats turiu magistro diplomą, bet šiais laikais juo nustebinsi greičiau kokį Libijos kaimo gyventoją, negu Vakarų šalių pilietį. Mūsų tokių, su magistro diplomais, Europoje ir pasaulyje – šimtai milijonų. Darbo vietoje savo vertę reikia įrodyti darbais, o ne mojuoti popieriais. Galų gale, jeigu netinka esamos darbo vietos ir jaučiatės, kad jūsų popieriai labai jau neįvertinti, imkit ir sukurkit, gerbiamieji, savo darbo vietas. Galėsite būti socialiai atsakingas verslas ir pasamdyti daug kitų magistrų bei, žinoma, mokėti jiems vakarietiškus atlyginimus už popierėlį. Nagi, susimildami, parodykite, ko vertos jūsų žinios ir pradėkite nuo savęs!

Dar mėgstu vieną užmušantį argumentą, kuriais baigiasi tipinis „paprasto žmogaus“ su magistro laipsniu straipsnis: „Jeigu niekas nesikeis, emigruosiu“. Būsiu nepopuliarus, jau žinau, bet mielieji, važiuokite ir negrįžkite. Visai ne todėl, kad mes nenorime jūsų magistrų. Norim. Bet ne tik jų. Norim jūsų žinių, jūsų iniciatyvos ir sugebėjimo spręsti problemas. Skaitydamas žmogaus, kuriam jau tikrai yra bent 25 metai, straipsnį apie nevalgomus pusryčius matau vieną: tokio tipo žmonės problemų spręsti nemoka, jie dėl jų verkia ir kaltina aplinkinius.

O kol kas nemokama atmintinė, ką daryti amžinai verkiantiems ir nebepusryčiaujantiems:

Problema: nėra darbo

Atsakymas: o ar pasidomėjai darbo paklausa ir pasiūla tada, kai ėjai mokytis savo (greičiausiai vadybos-teisės-kitų socialinių mokslų) magistro/bakalauro? Jeigu žinojai, kad tavo profesija neperspektyvi, kodėl ėjai? „Prastumti“ laiką? Dar pastudentauti? Dabar turi pasekmes. Jei nerandi darbo, persikvalifikuok. Rask sau įdomią ir, svarbiausia, paklausią nišą. Galbūt teks lankyti kursus ar daug darbo įdėti pačiam. Atsimink, darbo ant sidabrinio padėklo tau niekas neprivalo atnešti: nei V. Landsbergis, nei A. Kubilius, nei A. Butkevičius. Už savo sprendimus atsakai pats ir tik pats. Dėl to nepamiršk, kad taip pat turi teisę susikurti darbo vietą sau.

Problema: per mažas atlyginimas

Atsakymas: įvertink save. Kokie tavo įgūdžiai ir patirtis rinkoje garantuotų tau didesnį atlyginimą? Jei tikrai jų turi ir darbe esi neįvertintas, keisk darbą. Jei neturi, mokykis, stenkis, tobulėk. Tik už tai XXI amžiuje yra mokamas atlyginimas Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar dar kitame pasaulio kampelyje.

Problema: nebevalgau pusryčių/neužtenka kurui/negaliu atostogauti Graikijoje 3 savaites ir pan.

Atsakymas: sveikinu tapus suaugusiu. Taip, savo gyvenimą mes planuojame atsižvelgdami į savo pajamas. Kai buvau studentas, tėvams ant sprando nesėdėjau. Dienomis sunkiai mokydavausi, vakarais dirbdavau ir griūdavau į lovą paslikas. Kelis mėnesius ir aš valgiau bulves bei makaronus. Nenumiriau, jei jau šiandien rašau. Negali išlaikyti automobilio? Nepirk jo! Skundiesi, kad nebevalgai pusryčių, nes tavo dienos pietūs kainuoja 10 litų? Nenukris rankos, jei juos atsineši iš namų, ar ne? Tada gal ir pusryčiams sukrapštysi.

Šiame gyvenimo etape dar tik pradedi savo profesinį gyvenimą, taigi negali tikėtis, kad visi tave nešios ant rankų kaip aukso gabalą. O tavo bendraamžiai visame pasaulyje gyvena panašiai. Kol kas be savo nuosavų namų, išsimokėdami studijų paskolas, be automobilių ar prabangių atostogų. Jei esi protingas žmogus – tai laikina. Jei ne, su magistru ar be – tik to ir nusipelnai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Pasidalinkite savo patirtimi – kokių pajamų reikia jums, norint oriai gyventi sostinėje? Kokios Jūsų šeimos išlaidos? Galbūt pastebėjote, kaip skiriasi išgyvenimo kaina Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose?

Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau arba čia: