Mėgstu bendrauti su moterimis, jas analizuoti, domėtis. Vaikštau į pasimatymus ir aktyviai ieškau tos vienintelės. Tačiau niekur neskubu, renkuosi atsakingai ir atsargiai, pasverdamas visus pliusus ir minusus. Na, taip jau yra, kad kol kas esu vienišas.
Turėjau rimtų draugysčių, kurios man baigėsi skaudžiai, todėl noriu turėti šalia „teisingą“ žmogų, kuriam galėčiau duoti daugiau, nei imti, kuris suprastų, palaikytų, su kuriuo būtų gera leisti laiką kartu. Didelis kiekis pažinčių per visą laiką vis dėlto leido suprasti kelis dalykus – gerokai jaunesnės moterys neatitinka mano iškeltų reikalavimų antrajai pusei, skiriasi požiūriai ir pasaulio suvokimas, nerandu bendros kalbos, dažnai tenka „tempti už liežuvio“, kad vyktų normalus bendravimas, apsikeitimas informacija. O bendraamžės laisvos moterys arba būna su vaikais, arba užimtos.
Taigi, krito į akį, ir net labai moteris, kuri turi dukrytę, 8 metų amžiaus. Susipažinome per bendrus draugus viename vakarėlyje. Puikiai leidome laiką, visą vakarą buvome kartu, juokėmės, flirtavome, aš jaučiau tą ryšį, kuris nepaleido mūsų žvilgsnių vienas nuo kito. Iš karto žinojau kad Ji augina mažą mergaitę. Bendraujam ir toliau, susirašinėjame, Ji tikrai mane traukia. Su Jos mergaite nesu susitikęs, pats nesiveržiu, o Ji ir nesiūlo. Gal laukia iniciatyvos iš manęs?
Va čia ir kyla mano problema – ką man daryti? Kaip elgtis? Bandau mintyse įsivaizduoti įvairius scenarijus, kokią poziciją pasirinkti, pradėjus bendrauti su jos vaiku. 8 metai – tas amžius, kai vaikai kalba, mąsto, supranta. Nebijau su ja bendrauti, tačiau man neramu dėl tos tėviškos pozicijos, nekalbėjau su drauge apie tai, nežinau, kaip pradėti kalbą, tiesiog paklausti, kaip man elgtis? Ko iš manęs tikiesi savo dukros atžvilgiu? Man bandyti „vaidinti“ tėvą?
Rašau „vaidinti“, nes nemoku juo būti ir nežinau, koks tai yra jausmas, ir kokia atsakomybė, turiu aplinkui daug pažįstamų, draugų, kurie turi vaikus, bet pats nesuprantu, ką tai reiškia – ar tai sunku, ar viskas vyksta savaime, plius vaikas yra nuo kito vyro, ir negaliu pretenduoti į tėvo poziciją. Tokios mintys neramina, ir verčia jaudintis, pradedu galvoti, kad gal neverta „lįsti“ į tokius santykius, bet nenoriu paleisti mylimo žmogaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Patarkite skaitytojui! O gal norite pasidalinti savo patirtimi? Esate atsidūrę panašioje situacijoje? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: