Esu vieniša ir laiminga, tačiau tokia laimė ilgai netruks. Ji tuoj, mano manymu, pereis į laimingą stagnaciją, o jau pati stagnacija nieko gero nežada.
Man 28-eri ir antros pusės neturiu. Kodėl? Pati nežinau. Rodos, dauguma stebisi, kaip tokia protinga, išsilavinusi, apsirūpinusi, simpatiška moteris vis dar vieniša. Vieni tai „nurašo“ per dideliam mano pačios išrankumui, kiti sako, kad man per dideli ragai užaugo, per daug noriu ir tikiuosi iš vyro.
Bet pasakykite jūs man, nuo kada norėjimas geriau tampa bloga savybe? Aš pati puikiai suprantu, kad žmonės, besituokdami 20-ies metų, turi mažiau patirties, norų, siekių, todėl jiems yra lengviau: susitiko, pasibučiavo, įsimylėjo, pasimylėjo ir jau meilė...
Šaunu, aš už juos labai laiminga. Tuoj atsiranda vaikučiai, tėvai padeda įsigyti/išsinuomoti būstą, kai vaikutis/vaikučiai paauga, gyvenimas „pašviesėja“, tėveliai jauni, vaikučiai gražūs, tuojau ir į mokyklą, tėveliams vos po 30-imt metų. Rodos, gyvenimas puikus. Ir tikiu, kad daug kam taip buvo ar yra ir nieko blogo tame nematau. Kiekvienam savo...
Taip ir su mumis - peraugusiais vienišiais, norinčiais vis geresnio partnerio. Na, mes tuo metu neužkibome už tos meilės/seilės, mes „netyčia“ mokėmės, virtome karjeristais, „netyčia“ atsisakėme laisvalaikio vardan darbo (geresnės ateities), kai tuo tarpu kiti „leliukus“ čiūčiavo...
Taip, mes pasirinkome ir turime tai, ką turime. Mano mintis yra ta, kad gerbkime ir tą jauną šeimą, ir tą, kuris jos dar net neturi ir neturi su kuo ją turėti. Ir baikite senmergėmis ir senberniais vadintis. Man toks pavadinimas kažkodėl su neigiamomis žmogaus savybėmis asocijuojasi.
Dėl pažinčių portalų: sėdžiu ir aš ten, jau ne vienerius metus, su pertraukomis, bet vis ten esu... Taip, mes, moterys, iš dalies norime to stipraus, mus saugančio/globojančio vyro („mačo“), kuris būtų vyras. Tikras vyras. Bet tuo pačiu, manau, visos suvokiame, kad iš tokių „mačo“ nieko gero nebūna. Arba keliauja per guolius (vis tikėdamasis per savo „barbarisą tikrą meilę atrasti“), arba ne ūkiškas koks, ar dar kokios nesąmonės. O mes tokio amžiaus jau užaugusios, pasakomis prieš miegą nepaviliosi, kad automobilis prabangus - irgi... Tai jau nebe mūsų skoniui... Mes pačios juos turim.
Mes pačios išsilaikom, mes pačios buitį susitvarkom, mes pačios keliaujam. Na, pasakykit, ko mes pačios nepadarom? Taip, vaikučių pasidaryti negalime. Bet mes jų ir nenorim su tuo, kuris yra tuščias kaip tuščia bačka, kuris mums nepadeda tobulėti. Taip ir užsisuka ratas.
Mes norime vis daugiau ir daugiau, jūs (vyrai) labai dažnai nespėjate augti kartu su mumis (arba atvirkščiai), todėl ir tenka susirašinėti DELFI portale, kokie mes vieniši, kokie mes išrankūs, kokie mes paprasti, kaip nedaug norime, kaip mums reikia žmogaus savo džiaugsmams dalintis, ar tiesiog kavos kartu atsigerti protingai patylint.. . Bet kažkodėl mes vis dar vieniši.
Būdami tokie vieniši, mes dar labiau skatiname augti tą romantikų „odą“, kuri kuo toliau, tuo labiau mums tik trukdyti gali. O ir nusilupti jos taip lengvai neišeina. Paskui, rodos, jau ir kvailai ta romantika pradeda „skambėti“. Rodos, tik griebk kokį, kad tik vieniša neliktum (tokių patarimų tiek iš draugų, tiek iš artimųjų kaskart sugrįžus - nors vežimu vežk).
Vyrai ir moterys, na, būkime drąsesni ir pakalbinkime vienas kitą, jei tuo metu pagalvojame, kad būtų įdomu susipažinti su tuo žmogumi, kurį nors ir gatvėje pamatėme... Juk niekas per pirštus neduos. Linkiu ir sau, ir visiems kitiems vienišiems būti laimingais būnant vienišais ir tikėti, kad vis tiek sutiksime žmogų, su kuriuo galėsime dalintis savo romantiškiausiomis idėjomis, galėsime protingai tylėti kartu, bei sutikti tokį rytojų, kurį dviese ir kursime.
„If you want to walk fast - walk alone. But if you want to walk far, walk together“ - Ratan Tata (liet. Jei nori eiti greitai, eik vienas, bet jei nori eiti toli, eik kartu“).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo nuomone galite pasidalinti žemiau: