aA
Kai jis pasibeldžia į mano namų duris, atlaisvinu rankšluostį, dengiantį nuogą kūną, ir einu pasitikti savo nuodėmės. Anksčiau galvodavau, kurgi tie neištikimieji, kodėl iš pažįstamų visi tokie šventi, mylintys savo žmonas ir vyrus, o jei ir nemylintys, tai bent jau ištikimi?
© Shutterstock nuotr.

Kodėl tiek istorijų prirašyta neištikimybės tema, jei, pasirodo, tai neegzistuoja, arba vyksta kažkokiam purvinam, vulgariam pasaulyje? Kaip man jį surasti? Kaip rasti savo vietą, kurioje jausčiausi saugi su savo ydomis?

Vaidas šypsosi. Pastebėjau, kad jo vienas dantis - keistai pilkos spalvos. Bandau kritiškai nužvelgti jį visą. Noriu rasti kuo daugiau jo ydų, pusių, kurios manęs netenkintų. Kad suprasčiau, jog šalia esantis vyras yra tik eilinė žmogysta, o ne mano gyvenimo meilė, šalia kurios man ramu. Kad jis ne grožio ir pusiausvyros šaltinis, dovanojantis savo energiją man ir žemei, kuria vaikštau. Ne, jis tik eilinis eilinės išvaizdos eilinio kūno žmogėnas. Kurio dabar aš geidžiu.

Beveik norėčiau užsimerkti ir pasitenkinti primityviu paprastu aktu. Tuomet atsimerkti ir su draugu atsigerti kavos. Pakalbėti savo jo tėvus, darbą, pomėgius. Bet taip nebus. Jis taip negalėtų. Jei jau apgaudinėja pasaulį, jei juodina save ir mane, tegu tai būna bent jau velniškai malonu ir saldu.

Paskutinį minties siūlą jis lūpomis išsiurbia iš mano kaklo ir palieką tuštumą, kurioje aš nuskęstu. Jaučiuosi lengva. Jis kilnoja mane savo raumeningomis rankomis lyg lėlę. Net jei norėčiau imtis iniciatyvos, vargu, ar pajėgčiau perteikti tai šitam raumenų kalnui, kuris tampa lankstus ir tvirtas, ir nepalaužiamas, ir nepalenkiamas...

Jis suglemba ant manęs, bet man tai labai patinka. Tik todėl jis taip ir daro. Jis viską čia daro tobulai. Taip pagulim. Tyliai kvėpuojam. Mėgaujamės paskutinėmis saviapgaulės akimirkomis. Kad mes priklausom vienas kitam. Kad ta meilė ir tarpusavio ryšys yra svarbiausia. Kad jausmai yra vertybė. Gal net principinė vertybė.

- Būk mano, - išgirstu. Taip palaimingos akimirkos baigėsi. Moralė nugalėjo. Pokalbis, toks dažnas, kad jau išmoktas mintinai, vis tiek varsto širdį.

- Gerai, - atsakau.

Aš rimtai, - ištariam kartu, ir jis jau supranta, kad tai niekur nenuves. Tą akimirką, kai nusprendžiu traukti jį per dantį (švelniai; nesinori dar labiau skaudinti mylimo žmogaus), yra pokalbio baigiamoji.

Žinau, kad su juo aš galiu kalbėti valandų valandas. Ir taip jau daugiau nei dešimtmetį. Vis laukiu, kada nusibos. Bet turbūt taip nenutiks, nebent jis taptų mano oficialiu ar bent jau legaliu vyru. Ir kaip jam pasakyti, kad liūdniausiomis savo pasaulio akimirkomis prisimenu jį, žiūriu išdidintą jo vaizdą (jaučiuosi apgailėtina paauglė, bet vis tiek) ir darosi šviesiau? Net kai yra be proto gera, galvoju apie jį. Tave. Nes mano meilei trūksta tavęs, tavo fiziško būvimo šalia.

Gulim apsikabinę, glostydami vienas kitą, kiekvienas su savo minčių debesimi virš galvos – žodžiais šiandien nelis. Nors ir nedaug trūksta – gal kitą kartą.

Rytoj? Taip, norėčiau pamatyti jį rytoj. Bet neprašysiu. Žinau, kad vos tik jis galės, aš apie tai sužinosiu pirmoji. Kiek dar tai truks? Gi ateis akimirka, kai jam norėsis šeimos, garantijų, žinojimo, kas yra tikra ir pastovu. Jausmo, kai vartaisi lovoje su savo mylimu žmogumi ir nereikia nieko bijoti, skubėti, abejoti.

- Būk mano, - vėl pasigirsta. Čia jau griaustinis ir man reikia skubaus plano, kad nepasigirstų žaibo.

- Gerai, - vėl atsakau, užsirangau ant jo, oi, tobulo, kūno ir glostau, demonstratyviai stebiu jo raumenų vingius, lendu žemyn, o to jam šiandien ir pakanka. Dar geras ketvirtis valandos bus ne šioje planetoje.

Bet žaibas užtiko mane pačią. Turbūt visos šios popietės net man buvo per daug, nusisuku ir užsimerkiu. Tikrai neverkiu. Seniai nustojau lieti ašaras dėl širdies skausmo. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl pasirinkau būtent tokį gyvenimo scenarijų. Kodėl blaškausi tarp dviejų vyrų, kam man to reikia, ir kodėl aš jaučiuosi tokia išsidalijusi? Kad ir kaip ten bebūtų, bandžiau gyvenimą be jo ir taip gyventi nebenoriu. Reikia kažką keisti.

- Gerai, būsiu tavo. Paruošk vietą spintoje ir galvoje. Daug atsakymų teks ten sulankstyti.

Vaidas žiūri nustebęs, bet tikiuosi, kad laimingas. Žinoma, kad laimingas. Gi aš – jo svajonių moteris. Tikiuosi.

Atsistoju, ruošiuosi eiti į dušą, laikas tęsti dienos darbus. Bet abejonėms, ar aš einu tinkama linkme, yra lemta likti šioje lovoje. Stulbinama jėga vėl nubloškia mane į glėbį žmogaus, kuris nepabūgo. Ir ačiū jam už tai.

---

Atsibudusi esu viena. Atmerkiu akis ir nejaučiu jokio jausmo viduje. Negaliu net galvoti. Tuštuma. Gyvenu su žmogumi, kuris jau seniai manęs nemyli, kurio seniai pati nebemyliu, bet vis tiek esam kažkuo susaistyti. Pareigos, atsakomybės. Iškreiptas suvokimas šitų pamatinių vertybių. Gi negali šeima egzistuoti ant išgalvotų, į nieką įkastų pamatų?

Negali ir tai aš esu pakankamai subrendus suprasti. Bet ar man reikia tikrumo? Man pakankamai gerai gyventi taip. Aš nenoriu nieko keisti. Man gera vaidinti santykius, šeimą. Man gera būti šalia žmogaus, kuriuo žaviuosi, kurį gerbiu, kurio geidžiu. Bet taip pat gera būti šalia vyro, kuris yra mano vaikų tėvas, kuris myli juos taip kaip aš, kuris padeda, atsiduoda jiems taip kaip aš. Kodėl aš palūžau ir nusprendžiau kažką keisti? Gi man ir taip labai gerai. Esu uola, kad ir skalaujama vandenyno, ir turiu likti vietoje. Bet vandenynas, Vaidai, laike yra stipresnis už mane.

Mano mintis nutraukia klegesys už durų. Šeima grįžo namo.

- Mama, tavo vyrai jau namuose! - girdžiu ir šypsena nušviečia mano veidą. Dabar yra viskas lygiai taip, kaip turi būti.

Lygiai tą pačią akimirką dingsta atmintis, širdis, jausmai, mano poreikis būti geidžiamai, poreikis geisti. Pasineriu į šeimos vandenyną, uola subyra, manęs nebėra. Nematau prasmės su tuo kovoti. Man gera skęsti ir pasiduoti. Iki tol, kol vėl pradėsiu galvoti apie save, save tavyje.

Bet iki nakties aš esu apsaugota šeimos skydo. Bučiuoju savo mažuosius džiaugsmus, kilnoju, kalbamės, dalijamės klausimais-atsakymais, kepam sausainius, sklinda namų kvapas į kiekvieną širdies kertelę.

Palaimą išblaško telefono skambutis. Jis įkyriai nerimsta ir Rojus pakelia ragelį savo nerangiomis trimečio rankytėmis.

- Mama, dėdė skambina.

Akimis peržvelgiu „savo šeimos vyrus“, mano akys nieko neišduoda net tuomet, kai paimu ragelį ir ramiu tonu pasakau, kad nepasirašysiu pasiūlytos sutarties.

Vaidas nutyla. Padedu ragelį. Grįžta galinga skausmo banga, nuo kurios bėgu į dušą, atsuku vandenį ir leidžiu ašaroms tekėti į kanalizacijos griovį.

Ateikit, mano vyrai, apglėbkit mane vėl tuo tikrumu, dėl kurio aš tik ką atsisakiau savo gyvenimo meilės. Būkit ramsčiu šiam suaugusiam bejėgiui žmogui, nevertam jūsų pagarbos ir meilės. Kartoju šią maldą, kol durų neatidaro Antanas ir randa mane susirangiusią ant plytelių nuogą ir šlapią. Jis žiūri į mane taip lyg matytų išprotėjusį žmogų ir tai jį šokiruoja. Bet ne ilgai.

Ne pirmą kartą jam tenka tai patirti. Nors nesupranta, kas vyksta, jis neklausinėja, turbūt žino, kad nesugebėsiu per verksmą jam paaiškinti. Suima mane į glėbį ir nuneša į lovą. Apkloja, atneša kavos, leidžia paverkti, nusiraminti. Esu jam tokia dėkinga. Kodėl jis tai daro, jei seniai manęs nebemyli? Kodėl aš nusiraminu, jei seniai jo nebemyliu?

Begulint, apima atgailos jausmas. Norisi pasimelsti. Padėkoti už vakar, paprašyti rytojaus. Atsiprašyti, atgailauti už gėdas, užgulusias sielą. Patikėti ramybe ir jos siekti. Nusibrėžti tikslus, atleisti sau. Įvertinti ir tik labiau branginti mano meilės norinčius ir nešvaistyti jos neprašantiems. Norisi pasimokyti iš gėdingų akimirkų, suprasti jų vertę, ir vis tiek, atleisti sau. Dieve, atleisk, nusidėjau. Nusidėjau jau tiek kartų, kad bijau pati savęs.

Guliu ir sausomis lūpomis, perdžiūvusia gerkle, šnabždu: nesu verta, kad ateitum į mano širdį. Bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks.

Užmiegu. Ryte bus geriau.

---

6:01

Žadintuvas. Dar užsimerkusi atsikeliu, susirandu kelnes, užsimetu sportinę aprangą, pasiimu šunį ir bėgte pasileidžiu laiptais. Nekenčiu bėgiojimo. Koks nuobodus ir monotoniškas sportas. Šuo bėga greta lygiai taip pat nuobodžiai ritmiškai dėliodamas trumpas kojas. Kada jis tapo toks paklusnus (nuobodus)?

Kada aš tapau pareigybių rinkiniu? Bėgioju jau 265 dienas. Be išeiginių. Neleidžiu sau net per šventes pailsėti ir atsipalaiduoti.

O bėgant draudžiu sau galvoti. Niekada, net sunkiausiomis dienomis. Bėgiojimas yra tik bėgiojimas.

Užlipu laiptais į viršų. Stoviu prie durų. Mano laikas šiandien baigtas. Įjungiu mąstymą, pareigos jausmą, tinkamą minčių kryptį, šypseną. Visa tai darau taip privestinai, kad kartais norisi susiriesti ir kelias minutes savęs pasigailėti. Bet jau 198 dienas sau to daryti neleidžiu. Tai neatneša jokios, nei apčiuopiamos, nei neapčiuopiamos naudos. Todėl nusišypsau ir laiminga atidarau duris į realybę, kuria turiu džiaugtis bei branginti. Taip.

7:00

Užkaičiu puodą, įberiu kruopas ir einu į dušą, kuriame sudėlioju dienos planą.1. Aprengsiu vaikus; 2. Pažadinsiu vyrą; 3. Paduosiu valgyti; 4. Pabučiuosiu ; 5. Negalvosiu apie Vaidą jau 265 dienas (kaip stipriai aš tavęs ilgiuosi). Gyvenimas tęsiasi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kai iš vienišumo jau norisi staugti, o naktį vienam paprasčiausiai nebepavyksta užmigti, ne vienas griebia į rankas telefoną ir puola skambinti savo buvusiajam ar buvusiajai. Žmogus, su kuriuo kadaise buvo tvirtai nuspręsta nutraukti santykius, tuomet nušvinta visai kitoje šviesoje. „Kodėl gi nutraukėme santykius? Gal verta pamėginti dar kartą?“, - rinkdamas telefono numerį galvoja vienišius. Pažįstama situacija?

DELFI skaitytojai jau rašė apie tai, kad užklupus liūdesiui, norisi paprasčiausiai kreiptis į savo „eks“. „Žvelgiant į jaunas, artimas man šeimas, pradedi svajoti apie savąją - apie šeimą, kurią galėjai sukurti - tuo pačiu idealizuoji ir „grauži“ save. Laikui ir mintims vis neduodant ramybės, bandai susisiekti su „eks“, turėdamas slaptą viltį, jog ji taip pat neranda ramybės“, - yra rašęs meilės nerandantis vyrukas.

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi. Ar jus yra užklupęs beprotiškas noras vėl susigrąžinti buvusįjį ar buvusiąją? Galbūt posakis „du kartus į tą pačią upę neįbrisi“ visai neteisingas ir galite papasakoti istoriją su laiminga pabaiga? Atvirkščiai? Laukiame Jūsų minčių!

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eks“.

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau:


Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Saugumas ar taršos mažinimas: ko iš tikrųjų siekia valdžia? (18)

Policija, Kelių Direkcija ir kitos, mažesnio kalibro institucijos, deklaruoja siekį mirčių...

Neteko kantrybės dėl siuntinių pristatymo chaoso: ar klientai „Lietuvos paštui“ trukdo dirbti? (85)

Papasakosiu, kaip „Lietuvos paštui“ klientai trukdo dirbti. Rašau netekusi kantrybės nuolat...

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (III) (23)

Istoriko Mariaus Vyšniauko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“...

Grįžo į Lietuvą, bet nesitikėjo tokio popierizmo: mūsų valstybinis sektorius vis dar dvelkia Sovietų Sąjunga (86)

2019 metų gegužė – su drauge po keliolikos metų grįžtame į Lietuvą. Teisingiau grįžtu aš,...

Kreipiasi į vilkų medžiotojus: ekosistemų destrukcijos pasekmės palies mus visus vienodai (186)

Visuomenės – visų jūsų ir mano – svarstymui 2019 m. spalio 4 d. paskelbtas Aplinkos...

Top naujienos

Nausėda: prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama pildoma (285)

Beveik 100 dienų darbo laikotarpį pasiekęs prezidentas Gitanas Nausėda akcentavo esąs ir...

Lietuvos vežėjai prakalbo apie sektoriaus žlugimą: politikai vykdo genocidą (66)

Skubomis įvedamos mokesčių reformos gresia vežėjų bankrotais, – štai taip antradienį...

Seimo nariai surinko parašus prieš Pranckietį: pareiškimo tekste – rimti kaltinimai papildyta 12.36 val. (89)

Daugiau nei pusšimtis Seimo narių jau pasirašė pareiškimą dėl Seimo pirmininko Viktoro...

Prie strategiškai svarbaus miesto – didelė atsakomoji ataka prieš Turkijos pajėgas skelbiama, kad teritoriją paliko visos humanitarinės organizacijos (13)

Sirijos kurdams pavyko pasipriešinti Turkijai viename iš pasienio miestų, kurio perėmimą Ankara...

„Regitra“ paskelbė naujus numerio ženklų derinius – siūlo suskubti ir dar neturintiems automobilio (48)

„Regitra“ papildė planuojamų gaminti numerio ženklų sąrašą naujais deriniais. Automobilių...

Pirmadienį sostinėje pagerintas 101-erius metus laikęsis šilumos rekordas (4)

Pirmadienį sostinėje pagerintas 101-erius metus laikęsis tos dienos šilumos rekordas, pranešė...

Bankų ir prekybos tinklų mokesčius Nausėda sieja su lengvatos dyzelinui mažinimu papildyta (13)

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad valdančiųjų siūlomus naujus bankų aktyvų ir prekybos...

Metų seklys: žemaičių „teroristas“ nekentė savo „kolegos“, vyrai konfliktavo dėl tuštybės (8)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Nausėda: matau tik vieną savo klaidą

Prezidentas Gitanas Nausėda, vertindamas savo šimtą dienų valstybės vadovo poste, teigia, kad...

Nuo kitų metų išmokos turėtų keistis beveik visiems (132)

Nuo kitų metų Lietuvoje turėtų didėti vaiko pinigai, senatvės, netekto darbingumo ir šalpos...