Tiek ankstesniame straipsnyje, tiek komentaruose vaikinai rašė, kad jie nesijautė savimi, nesijautė patrauklūs ir panašiai. Tenka pripažinti, kad ir aš taip pat jaučiuosi. Skirtumas tik tas, kad esu aklas ir man jaustis nepatraukliam tikrai yra dėl ko. O ši mano fizinė negalia, trunkanti jau beveik dešimt metų, be galo apsunkina antrosios pusės paieškas. Daug kartų mėginau užmegzti artimesnius santykius, tačiau viskas baigiasi paprasta draugyste arba visišku išsiskyrimu.

Pažinčių portaluose užtenka parašyti, kad esi neregys, ir iškart santykiai baigiasi, nors tiek iš mano išvaizdos, tiek iš mano bendravimo to pajusti negali. Bent jau iš pirmo žvilgsnio tai tikrai... Todėl ir stebina tai, kad sveiki žmonės negali sau rasti poros.

Man teko patirti sveikojo gyvenimą ir merginų dėmesio sulaukdavau pakankamai. Tik aišku, tada dar buvau, taip sakant, jaunas ir kvailas, dėl to visų buvusių galimybių neišnaudojau. Dabar gyvenimas visiškai pasikeitė ir tų progų net neatsiranda, o jei ir atsiranda, viskas baigiasi tuo, ką parašiau ankščiau.

Žinoma, kai kurie sakys, kad ieškočiau sau merginos tarp savo likimo žmonių. Tačiau ir čia man nesiseka. Pažįstamų turiu, bet merginos rasti taip ir nepavyko. Ir nesuprantu kodėl, nes išrankus nesu, tik merginos pačios nutolsta. Daugelis draugų jau sukūrė šeimas ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tai, žinoma, man kelia pavydą ir skaudulį viduje – jie surado vienas kitą ir gali džiaugtis vienas kitu bei būti laimingi. O mane ir toliau graužia vienatvė. Ypač apima liūdesys šiltuoju metų laiku. Būnant viešumoje tik ir „gaudau“ panelių balsus, juoką bei jų saldžius kvepalus... Tuomet pasidaro dar liūdniau, nes suvokiu, kad jos skirtos kažkam kitam...

O kaip man rasti tą vienintelę? Juk nematydamas negaliu surasti akių kontakto, nusišypsoti ar kaip kitaip mėginti užmegzti ryšį, to, kas galbūt atvertų kelią į artimą draugystę. O taip norisi eiti kartu per gyvenimą, sunkumus, džiaugsmus. Gyvenu tikėjimu, kad gal kada... Tačiau tai trunka kone dešimtmetį... Man 26-eri metai o aš tarsi stoviu vietoje ir negaliu pajudėti. Tad kaip „išsimušti“ iš to užburto rato? Guodžiuosi tik tuo, kad kitiems tikrai yra blogiau nei man. Tai mane palaiko ir skatina džiaugtis tuo, ką turiu.

Pabaigai norėčiau palinkėti ieškantiems savo gyvenimo meilės ją surasti, o turintiems – išlaikyti. Nes, mano manymu, didžiausia vertybė yra sveikata ir artimas žmogus, bet tikrai ne pinigai ar koks kitoks materialusis turtas. Nors... Kaip minėjau pačioje pradžioje, kam ko reikia...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Jaunystė, beribis pokyčių noras, rimtų santykių baimė ar akimirką aptemęs protas – ne vienam žinomi pasiteisinimai, dėl kurių širdžiai artimas žmogus staiga tampa nereikalingas. „Galvojau, kad atsiras geresnis variantas“ – neretai teisinamasi, nors to, deja, vėliau tenka gailėtis. Klausiame Jūsų – ar jums teko graužtis dėl pasakyto „ne“ savo buvusiajai ar buvusiajam? Papasakokite ir už tai Jums gali atitekti du visos dienos bilietai (įrangos „Premium“ nuoma įskaičiuota) į „Snow areną“ Druskininkuose.

Rašykite spausdami čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pasakiau ne“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.