Arba manei, kad myli. Skrajodavai padangėm, svajodavai apie ilgą ir gražią draugystę. Bet po kurio laiko suprasdavai, kad tai buvo tik skystos meilės svajos. Ir kažkuriuo gyvenimo tarpsniu sutikdavai žmogų, kuris tau būdavo daugiau nei mylimas žmogus. Tai būdavo visas tavo gyvenimas. Ir aš tokį žmogų turėjau. Neilgai, bet turėjau. Deja...
Tai irgi buvo labai trumpas džiaugsmo laikotarpis. Bet per jį aš suvokiau labai daug. Per pusę metų perėjau tokią gyvenimo mokyklą, kad dar ir dabar naktimis sapnuoju. Suvokiau, kad važiavimas pas mylimą žmogų ne visada tau užtikrina gerą ir malonų laiką. Pusseserė ar šiaip draugė tampa žymiai svarbesnė už tave. Akimirkos, kada tu norėdavai apkabinti mylimą žmogų, bet ji to neleisdavo, tapdavo labai skaudžiomis. Atmintyje išliks tik pirmas pasimatymas. O visa kita - tik prakeikti kaprizai. Ir skausmas suvokus, kad dabar jau kažkas kitas savo glėby laiko visą tavo gyvenimą.
Bet iki to buvo ilgas ir duobėtas kelias. Meilės paieškos dygliuotu keliu basom. Mėginimas suvokti, kodėl kiti turi mylimą žmogų, o tu vis lieki vienas. Ir ištvermingai lauki, kada ir į tavo kiemą ateis šventė. Bet šventės vyksta vis kitam kieme, o tavąjį vis pamiršta. O viskas prasideda gana anksti.
Darželis – viena iš pirmųjų vietų, kur jau sutinki kažką nepažįstamo. Pradeda megztis kad ir maži, simpatijos pumpurėliai. Kažkas tampa mėgstamas, kažkas – ne. Bet tai dar tik žaidimas. Žinoma, ir per tokį žaidimą formuojasi požiūris į tai, kas patrauklu, o kas – ne. Bėga metai, aplinka keičiasi ir, mano atveju, penktoje klasėje jau prasideda pirmieji rimti santykiai tarp merginų ir vaikinų. Ir štai tada prasideda mano paieškos. Ir būdai išmėginami įvairūs: gėlės, eilėraščiai, laiškai ir t.t. Bet bėgant laikui tai netampa jokiu rezultatu. Merginos nekreipia į tai dėmesio, o ir kažkokio atsako negaunu. Bet atkaklumas neleido man pasiduoti.
Laikas parodė, kad ir tai jokios apčiuopiamos naudos nedavė. Žinoma daugiausia tai būdavo susižavėjimas, bet norėdavosi, kad į tai kažkas atkreiptų dėmesį. Ir aš laukiau. Vis rašiau laiškus ir taip siekiau, kad mane pamatytų. O ar pamatė? Baikit juokus. Nematė, ir kaip paskui supratau, net nenorėjo matyti. Po truputį augom, brendom. Ir aišku augo reikalavimų kiekis. Ir ne tik kiekis.
„Nėra pinigų – nėra meilės“ - auksinė šių laikų taisyklė. Ir jau daugiau kaip 10 metų matau šią tendenciją. Šiais laikais viskas yra perkama. Gi net tualetai jau tapo mokami. Taip jau gyvenimas susiklostė, kad pinigai mano gyvenime buvo labai didelė bėda. Ir tai, žinoma, atsiliepė ir meilės fronte. Turbūt daugelis merginų pirmąjį, ir patį svarbiausią, žvilgsnį atkreipia į vaikino išvaizdą. O be vertingų popierėlių tai sunkiai įmanoma. Žinoma, dar labai svarbu, kad vaikinas būtų ne ką prastesnis už kokią nors kino ar muzikos „žvaigždę“. Tas pats, kaip „Olialia pupytės“ tik, kad vyrai. Pavadinkime „Olialia pupinais“. Kažkas panašaus į vyro ir moters hibridą. Net šleikštulys nupurtė.
Na, o tai kas pas jį galvoje, jau antraeilis reikalas. Svarbiausia, kad būtų galima prieš drauges pasirodyti. Asmeniniai pomėgiai taip pat turi būti ne bet kokie. Knygų skaitymas, eilėraščių rašymas ir kiti dalykai? Išvada – eik į muziejų ir pasiprašyk būti uždaromas į iškasenų skyrių. Dabar tai yra vakarėlių, diskotekų ir klubų lankymas, šnapso ir kitų „šarmaliakų“ gėrimas kibirais, rūkymas ir panašiai. Ir būtiniausias atributas – mašina. Be jos tu jau nebe labai vertinamas.
O aš buvau tas pirmasis variantas. Nelabai jau įdomus kažkam. Aprangos stiliumi, pomėgiais, išvaizda netraukiau ir net dabar netraukiu merginų. O ir istorijų, kaip gyvenimas tapo ne mielas po pasimatymų, nors vežimu vežk. Bet aš kentėjau. Nebėgau nei kartis, nei pjaustytis venų, nešokau nei pro langą, nei nuo tilto. To nebepasakysi apie šių laikų jaunimą. Pabrėžtinai jaunimą iki 18 metų.
Užsidarydavau savyje ir kentėdavau. Tyliai ir ramiai. Bet po kiekvieno susitikimo sekdavo toks pat scenarijus. Kartais ateidavo, o kartais – ne. O aš kaip tas chuliganų mušamas žmogus vis gaudavau į nosį, bet stengdavausi šluostydamas kruviną nosį keltis, bet vėl gaudavau smūgį ir krisdavau. Taip daugybę kartų, bet net ir nepajėgdamas keltis, aš kruvinu veidu vis dar šliaužiau. Bet negalvojau: „Už ką?“. Galvojau: „Ar dar ilgai?“. Ir vieną vakarą po dar vieno „spektaklio“ pagalvojau: „O kodėl man taip kankintis? Kokia iš to nauda? Argi reikia eikvoti savo laiką ir kitus žmogiškus resursus dėl to, kam tu esi nė velnio nereikalingas“. Bet vis dar tikėjau, kad peržengus 18 metų ribą viskas bus kitaip.
Kvailas vis dėl to sutvėrimas tas žmogus. Jį muša, bet jis vistiek bučiuoja rankas. Išėjau iš vidurinės į profesinę, bet niekas nepasikeitė. O svajonių buvo daug. Kaip dabar suprantu, pernelyg daug. Vis dar svajojau turėti draugę ir gyventi taip, kaip gyvena mano draugai. Neturėti kažkokių tai super princesių, o paprastą merginą, kuri mylėtų mane, būtų švelni, ištikima ir gerbtų mane. Ir pirmaisiais mėnesiais aš tikėjau tuo. Vis ieškojau būdų, kaip prieiti prie jų ir užkalbinti. O tai gali būti lengva tik iš pirmo žvilgsnio. Ypač, kai negali pasigirti ypatingai gera išvaizda ar kitais prabangos dalykais. Ir aišku vėl mėginau sužavėti tuo, kuo žavėjau vidurinėje. Ir ne tik.
Po truputį mėginau įgauti drąsos, bet tai pasirodė ne taip lengva. O mėnesiai bėgo. Pradėjau pastebėti, kad grupės draugai susiranda sau merginas. O aš? Na aš kaip ir tradiciškai vienas. Tai pradėjo veikti psichologiškai. Darėsi tuo pačiu ir pikta, ir skaudu. Beprotiškai. Pakirsdavo kojas ir varė į psichologinį nepasitikėjimą savimi. Ir toliau tai darėsi vis didesne problema. Ne tik dėl to, kad nekreipia dėmesio, bet ir dėl to, kad šaiposi. O pašaipos buvo irgi ne šiaip smulkaus tipo užkabinimai, o rimti pasišaipymai. Per tuos metus teko pabūti viso zoologijos sodo gyvūnų vardo nešiotoju. Ir ne vieną kartą. O ir pasitikėjimo tai nepridėdavo. O metai vis dėl to bėgo. Kasmet ateidavo naujos grupės – naujos merginos. Bet man nuo to nebuvo nei kiek geriau. Atvirkščiai – merginos darėsi vis kaprizingesnės, „mandresnės“. O taikytis prie to nebūdavo praktiškai kada. O ir dažnu atveju tai balansavo tarp noro turėti merginą ir gero mokymosi. Aš pasirinkau pastarąjį. Ir taip ėjau per visą mokymosi laikotarpį.
Bet tai dar ne viskas. Liko pati „smagiausia“ dalis – pasimatymai. Beveik visi jie buvo vieno tipo – „akli“. Gal ir negeras pasirinkimas, bet reikėdavo naudotis tuo, ką gauni. Tų pasimatymų buvo ne viena dešimtis. Ir po truputį jie „atmušė“ bet kokią fantaziją suprasti savo gyvenimo žmogų. Daugelis sakys, kad 25 metai - pati jaunystė ir dar visko bus. Bet manau ne vienas tokio amžiaus gali pasigirti ne tik merginų ar vaikinų skaičiumi, bet ir šeima ar vaikais.
Žinoma, susitikimai kaskart vis keitėsi ir kaupėsi patirtis. Bet vis kažko trūkdavo. Lyg ir darydavau viską kaip priklauso: ne išsišokdavau, nekalbėdavau nesąmonių, nesikeikdavau, bet vis kažkas sutrukdydavo. O priežasčių buvo visokių: ne tokia apranga, ne toks veidas, ne toks balsas. Arba bloga draugių nuomonė apie mane. O kartais netgi nepaaiškinamos priežastys. Tarsi kažkokia bacila, kurią visi mato, o aš – ne.
Būdavo ir retų išimčių, kada mergina sugebėdavo paaiškinti, kas ne taip ir nepalikdavo nuoskaudų. Bet tai reti atvejai. Teko ir į kailį gauti, ir upėje išsimaudyti. Tiesiog piktybiški žmonių kėslai. Iki šiol vis dar galvoju kam kviesti žmogų į pasimatymą, jei nėra tikslo draugauti ar bent jau susipažinti. Matyt, tiesa slypi kažkur anapus, kaip sako vieno filmo šūkis. Į pasimatymus visada eidavau vedamas gerų minčių ir norų. Bet atsakas dažnai būdavo toks, kad atsigauti reikėdavo ilgesnio laiko tarpo. Bet aš nekeikiu savęs dėl to, koks gyvenimas mane aplankė. Tiesiog norėjau parodyti, koks tas mano meilės kelias. Kelias dygliuotu paviršiumi basomis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!