Nesuprantu moterų noro ištekėti, bet nenoro galvoti apie vaikus. Turėjau ir kurso draugių, ir šiaip pažįstamų, kurios svaigo apie meilę, bet fantazijose regėjo save ir vyrą keliaujant po Europą ar patiriant nuotykių, ar dar kažko. Kam tada tuoktis?
Draugaukit, patirkit nuotykius, kam jums piršlybos? Ką tai pakeis? Santuoka keičia tik tuos dalykus, kurie susiję su pilna šeima ir vaikais. Atsiranda bendra vyro, žmonos ir vaiko pavardė, vienas kitą ir vaikutį sutuoktiniai prižiūri ligoninėje, netikėtos mirties atveju – automatiškai veikia palikimo reikalai. Nenorint iškart susilaukti vaikų – kam to iš viso reikia?
Niekada nebūčiau su tokia moterimi, kuri nori pirma pagyventi sau. Tai ir gyvenk: sau, su savim. Garantuotai be vestuvių ir be manęs. Aš pats, kol esu nevedęs, jokių santykių nelaikau rimtais, o ir ištikimybės sąvoka reali, manau, yra tik santuokoje.
Manau, daugelis galvoja lygiai taip pat – santuokos prasmė yra vaikai. Nevesčiau, neturėčiau rimtų santykių ir neplanuočiau santuokos su moterimi, kuri kaip šeimos pagrindo nematytų vaikų turėjimo. Iš to prisigalvojimo apie pagyvenimą sau ir nerealių romantinių lūkesčių paskui ir išeina daug porų tragedijų. To nebūtų, jei visi geriau suvoktume, kas yra šeima.
Tai skaitytojo nuomonė, kuri nenusako redakcijos nuomonės.
