Žinomi žmonės, nuomonės formuotojai pasisakė prieš fejerverkus: pavyzdžiui, Fausta Marija Leščiauskaitė, Andrius Tapinas yra teisūs dėl to, kad reikėtų daugiau empatijos ir suprasti, kad šiuo metu fejerverkų šaudymas gali sukelti stiprius neigiamus išgyvenimus pas mus nuo karo prisiglaudusiems ukrainiečiams. Griaudėjimas sukelia stresą ir gyvūnams.
Su empatija ir pasiūlymais būti empatiškais viskas yra labai gerai. Empatija yra viena iš žmogaus savybių, dėl kurių žmonija stiprėja. Tik ta empatija, kaip atrodo, yra kažkoks ribotas išteklius. Bedalinant ne visiems jos užtenka. Empatijos pakanka, kai ja prisidengiant galima kitus paauklėti, kaip elgtis yra teisinga, bet jos sumažėja, kai reikia pamokyti save ir apriboti savo norus, laisvę ir pasirinkimų galimybes.
Besirūpinant, ką fejerverkai daro kai kuriems žmonėms ir gyvūnams, nelabai stengiamasi ta pačia empatija pasinaudoti suprantant, kokius išgyvenimus gali sukelti jų auginami šunys žmonėms, kurie yra patyrę fiziškai ir psichiškai traumuojančius susidūrimus su šunimis ir turi pasekmes – potrauminio streso sutrikimą (PTSS).
Kenčiantiems nuo PTSS gali sukelti paniką kad ir draugiškas šuns pribėgimas apuostyti koją, kad ir mažo šuns netikėtas garsus sulojimas už nugaros. Važiuojant dviračiu ir pamačius ar išgirdus šunį, grįš neigiami prisiminimai, kaip vaikystėje, važiuojant dviračiu pro kaimynų namą, išbėgdavo ir puldavo nepririštas šuo. Empatija turėtų duoti užuominų, kaip jaučiasi tie, kuriems kaimyno šuo nuplėšė dalį veido, mieste, kai sutinkami agresyviau atrodantys šunys be antsnukių.
Tačiau šiuo atveju daugiau pasireiškia ne supratimas, o nepasitenkinimas, kad šunys ir jų šeimininkai ne visur gali patekti. Dalinami patarimai pereiti į kitą gatvės pusę, kad netektų susidurti su šunimi. Vienam skaitytojui pakomentavus, kad nėra malonu maudytis su šunimis kartu, viena šunis auginanti nuomonės formuotoja atsako: „Tai jūs galit nesimaudyt!“ Tai gal pasisakymui prieš fejerverkus empatija naudojama tik kaip migla? Nes iš minėtų citatų atrodo, kad aplink mus nėra žmonių, kurie būtų patyrę traumas nuo šunų ir kentėtų nuo PTSS, ir kad visi žmonės privalo komfortiškai jaustis šalia šunų.
Pamokymai apie empatiją ir kito supratimą būtų nuoširdūs, jei jie būtų taikomi ne selektyviai – ne tik siūlant rūpintis nuo karo bėgančiais žmonėmis, gyvūnais, bet ir tais, kurie yra nukentėję nuo gyvūnų. Kitu atveju tai yra tik dorybių vaizdavimas arba graži ir visuomenei patraukli pakuotė, naudojama pridengti savo norams patogiai gyventi, kai savos galimybės rinktis didinamos kitų žmonių galimybių rinktis sąskaita.
O kas dėl fejerverkų kaip atsilikusios pramogos, tai gali būti ir taip. O gali būti ir kaip su menu – juo bus bet kas, ką sugebėsi įrodyti esant menu. Tada, kas turės didesnę influencinimo galią, tas ir nurodys, kas gali būti menu, o kas negali. Bet ko, kas vyksta pasaulyje, įskaitant ir meną, vertės matas yra vienintelis – jei tai prisideda prie žmonijos progreso, tai yra naudinga. Patikìmo ar nepatikìmo lygis dažnai vertės neparodo.
Progresas yra keitimasis, o žmonėms keistis nepatinka, todėl vertingi dalykai gali labai nepatikt. Jei fejerverkų receptų tobulinimas duoda kažkokį progresą (ar technologijų, ar kitokį), tai yra naudinga, o jei neduoda, tada tai išteklių švaistymas. Menas ar pramoga gali būti ir patinkantis, ir nepatinkantis, gali atrodyti progresyvus arba atsilikęs. Svarbu yra, kokį ir link kur jis duoda suminį impulsą. Jei žmonės dar nemoka kažkuo civilizuotai naudotis, tai neturėtų būti priežastis uždraust (ar fejerverkus, ar alkoholį, ar stalo įrankius). Nebent dėl nemokėjimo naudotis gresia susinaikinimas, kuris įvyktų greičiau nei proto atėjimas.
