Paskaičius, ką pasakoja žmonės, plaukai šiaušiasi. Versija, kad mažametes nuskandino motina, dar galutinai nepatvirtinta, kaltė neįrodyta, o jau pilasi neapykantos strėlės. Čia tik keli komentarai:

„Pakarti tokią“, „Gyvą sudeginti“, „Tokią pamačius reikėjo į upę giliau tik įkišt“, „Kalėjime jai nebus ramybės, tikiuosi, bus „išrūrinta“ per visus galus su atstuktuvu“...

Siaubinga, tiesa? Tai rašo žmonės, teigiantys esą geresni. Geresni už tuos, apie kuriuos kalba. O ar susimąstome, kad tokios tragedijos dažniausiai įvyksta iš per ilgai uždelstos tylos? Ir nematymo, kad ta tragedija bręsta?

Jeigu versija pasitvirtins, jeigu motina iš tiesų tai padarė savo vaikams, tuomet pati turės su tuo siaubu gyventi visą gyvenimą. Kodėl siaubu? Nes jai galimai nėra tas pats. Gal žmogus afekto būsenoje. Taip būna, kai sergant pogimdyvine depresija pasieki tam tikrą tašką, kuriame tarsi atsiskiri nuo savęs, nebesuvoki, ką darai. Nes būtent dėl pogimdyvinės depresijos ir įvyksta tokie baisūs dalykai. Pas mus dar per mažai apie ją kalbama.

Ar žinojote, kad pogimdyvine depresija gali susirgti maždaug 30 proc. pagimdžiusių moterų? Tai – beveik trečdalis. Garantuotai pasireiškia maždaug 19 proc. Vis tiek labai daug. Šokiruojanti statistika. Internete lengvai randama, kad ji pasižymi:

– stiprūs emocijų svyravimai;
– beviltiškumo jausmas;
– išsekimas;
– mintys apie savižudybę;
– mintys apie kūdikio sužalojimą ar perdėta baimė dėl to;
– nesidomėjimas kūdikiu, ryšio nejautimas;
– apatija;
– suprastėjęs arba išaugęs apetitas;
– vangumas;
– ilgalaikis nerimas;
– problemos su atmintimi;
– atsiribojimas nuo šeimos ir draugų (ar noras atsiriboti);
– kaltė, jausmas kad esai bloga motina;
– motyvacijos nebuvimas.

Tai įsivaizduokite, jeigu šiuos simptomus ar bent dalį jų patiria 30 procentų moterų, kiek jos iš tikrųjų sulaukia pagalbos? Labai reta kuri. Ir tas matosi iš mūsų komentatorių, kurie nesuvokia, kas yra depresija. O žinote, kas ją dar užaštrina? Aplinkinių nesupratimas.

Pakanka paskaityti moterų grupes feisbuke. Jeigu kokia mama išdrįsta pabandyti atsiverti, papasakoja, kad jaučiasi blogai, pervargsta, kad tiesiog svyra rankos, kitos tuoj ją užpuola. Sako, kad ji bloga mama, kad nemyli savo vaiko, jeigu nejaučia pastovios laimės. Sako, kad turėtų skirti laiko ir dėmesio sau ir vyrui, negirdėdamos argumentų, kodėl ir kaip tai nėra įmanoma.

„Nueikit į SPA“, – užmušantis patarimas naujai iškeptai mamai, kuri laiko į tualetą nueiti neturi. Taip visuomenė tik dar labiau parodo savo nesupratimą ir stumia moterį į uždarumą. Kuris vėliau ir gali baigtis tragedija.

Kol nepradėsime šviesti visuomenės, skirti pakankamai dėmesio pagimdžiusiųjų psichologinei pagalbai ir nepakeisime požiūrio, tol apie tokias tragedijas sužinosime po fakto. Norint jų išvengti, keistis turime visi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)