Žmogus, moteris tiesiog pasakė, kad jaučiasi pavargus. O kitų moterų komentarai kokie prasidėjo, tai trūksta žodžių...
Kokios visos beprotiškai piktos! Dažna rašė: „Aš irgi pavargusi, bet tyliu ir kenčiu.“
Aukos kažkokios, kurios taip kalba ir kurios piktinosi sesių interviu. Kenčiat tai pačios tą pasirenkat – galėtumėt nekentėti, papasakoti kitiems, ką išgyvenat, paprašyt galiausiai pagalbos. Bet ne, kenčia ir dar nori, kad kryžių už tai kas užkabintų.
Man atrodo, pyksta ir dėl to, kad nesijaučia turinčios teisę pavargti. Pyksta, kad va, aš tiek tempiu ir man medalio nieks nekabina, o ana dar atvirai sako, kad pavargo! Jos, komentatorės, pavydi jaunai moteriai laisvės jaustis taip, kaip jautiesi, nebijoti tą pasakyti ir nebūti auka.
Nors auginu vieną vaiką, tam tikromis dienomis grįžus iš darbo, suruošus maistą, o vaiką paguldžius miegoti, pati tik svajoju, kada galėsiu ištiesti kojas. Ir tada bam – naktį vaikas nemiega, ir kitą dieną vėl tas pats.
Darbas, kuriame reikalaujama rezultatų, vaikas, kuriam reikia dėmesio, namai ir visi kiti reikalai. Ir kas man gali drįsti sakyti, kad negalima pripažinti nuovargio? Ar negaliu pasakyti, kad pavargstu ir man sunku?
Jei joms reikia medalių už dar nemestą pijoką vyrą ir 10 vaikų, ir jos nuo tos kasdienybės nepavargo, tai labai šaunu. Tik toks pyktis nuo to nuovargio ir yra pasekmės. Gal jau geriau būtų garsiai pasakiusios, kad pavargo ir pačios, nei dabar lietų tulžį ant kitų. Nebūkite aukos.
