Nepuoselėju didelių iliuzijų dėl naujų programų, be to, 11–12 klasių programos neaišku, ar yra ruošiamos, taigi, niekas abitūros lygmenyje nesikeis bent 4-5 metus. Silpnoji mūsų literatūros mokymo grandis yra teksto suvokimas, ypač – sudėtingesnio teksto suvokimas. Net pažangiausi mūsų mokiniai stodami į geriausius pasaulio universitetus čia klumpa. Taigi, viena kryptis yra aiški – atidus teksto skaitymas, kuris turi ugdyti gebėjimą suvokti ir interpretuoti net ir nežinomą tekstą.
Kaip atrodo šių metų mūsų egzamino temos? Šiuo metu mūsų abitūros rašinių sistema nenumato atskiro teksto interpretacijos, pagrindinis dėmesys skiriamas gebėjimui mąstyti apie vieną ar kitą temą, remiantis literatūros kūriniais bei platesniu kultūros kontekstu. Mokiniai turi parodyti, kaip jie sugeba plėtoti temą, kaip suvokia jos problemiškumą, kokios vertybinės pozicijos jie laikosi, kaip visa tai geba iliustruoti literatūros pavyzdžiais. Kai kurios temos labai palankios šių gebėjimų demonstravimui, bet daugiausiai priekaištų pasakyčiau po temomis nurodytiems autoriams, kurie kartais atrodo atsitiktiniai.
Samprotavimo rašiniai. „Ką viešiname, ką pasiliekame sau?“ Labai aktuali ir mokiniams artima tema, tik ją siaurina orientaciniai autoriai: Šatrijos Ragana ir V. Mykolaitis-Putinas. Būčiau kvietęs pasamprotauti ne tik apie literatūrą, bet ir apie savo patirtį socialiniuose tinkluose. Galėjome sulaukti tikrai įdomių rašinių. O gal ir sulaukėme, tik ar įvertinsime?
Kita tema – „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“. Tema universali, aišku, rašant ją reikėtų probleminti. Orientaciniai autoriai B. Sruoga ir B. Krivickas. Pastarasis čia įrašytas dėl savo herojinės gyvenimo ir kūrybos trajektorijos. B. Sruogos situacija kiek kita – kaip priešintis grėsmei pasakojimu. Bet šiai temai reikėtų ir antro poliaus – antiherojiškas elgesys grėsmės akivaizdoje. O ką, mūsų literatūroje ir kultūroje nėra prisitaikymo pavyzdžių? Taigi šias abi temas įdomu būtų rašyti neapsiribojant literatūriniais kontekstais.
Literatūriniai rašiniai. „Tėvo vaizdinys literatūroje“ ir, sakyčiau, nevykę orientaciniai autoriai: K. Donelaitis ir A. Škėma. Tai puikūs autoriai, tik ar tinkami šioje vietoje? Tiesa, vienas ryškus tėvas „Metuose“ yra – Slunkius, gulintis ant pečiaus ir raginantis nepersidirbti... O dėl A. Škėmos – vieni klaustukai, kas turėta galvoje (čia gal labiau tiktų I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ ar pan.).
Apskritai, probleminčiau šią temą, pavyzdžiui, „Tėvo vaizdinys (literatūroje) ir realybė“, o gal dar bendriau – ir čia jau pavyzdžių daugybė – „Tėvų vaizdinys literatūroje“. Antroji tema – „Kasdienybės vaizdavimas literatūroje“. Čia jau parankiais gali būti daugelis autorių, bet svarbu ir šiuo atveju rasti problemos ašį. Jeigu svarbus yra kasdienybės vaizdavimas, tai kas yra priešingoje pusėje – nekasdienybė, herojiški žygiai ir t.t. Modernioji literatūra juda kasdienybės vaizdavimo link, mažuose gyvenimo įvykiuose, buities detalėse įžiūri egzistencines problemas ir pan. Taigi čia jau daugiau literatūrinės raiškos klausimai.
Norėčiau padrąsinti temų siūlytojus žvelgti plačiau, nes literatūra tokiems žvilgsniams suteikia tvirtą pagrindą. Mokiniai netruks atsiliepti, ypač jei skatinsime dalintis savo patirtimi, bet, aišku, judant savito mąstymo, diskusijų atvirumo link, šiems pokyčiams reikia ruošti ir mokytojus. Tarkim, jau dabar – nors programos dar nesukurtos – galima kviesti platesniam aptariamų kalbos, literatūros, istorijos, meno reiškinių integravimui su autentiška moksleivių socialine patirtimi ir pan. Aišku, naujovė turi kristi į terpę, kur ji atpažįstama, – tai čia užuomina apie rašinių vertintojus.
Apie šių metų abiturientų rašinių temas pasisakė ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Labai vertinu jo kaip mokyklos vadovo darbą, pritariu kritiškai jo nuomonei apie dabartinę švietimo padėtį Lietuvoje, bet drįstu paprieštarauti kai kurioms jo mintims apie literatūrą.
Pirmiausiai, sutinku, kad dabar galiojančiose programose yra per didelis skaitomų – atidžiai skaitomų – autorių ir kūrinių sąrašas. Jei daug, tai nėra kada įsigilinti, leki paviršiumi.
Ką teigia direktorius Saulius Jurkevičius? (Čia remiuosi jo mintimis, išsakytomis straipsnyje „Delfi“ portale abitūros rašinių proga, bet panašiai direktorius yra kalbėjęs ir anksčiau). Pateikiu jo minčių santrauką: vaikai atgrasomi nuo literatūros; dabar skaitoma literatūra sukuria visiškai absurdišką pajautos sistemą [pernelyg daug poezijos]; ji vis tik kita raiškos forma, kuri yra labiau susijusi su metaforomis, tam tikrais įvairiais literatūros kontekstais; mokiniai skaito kūrinius ne pagal savo amžių ir subrendimą; ar literatūra yra įkvepianti ir formuojanti pozityvų požiūrį į gyvenimą, ar parenkami kūriniai, kurie skatina depresinę, niūrią ir kai kuriais aspektais net suicidinę atmosferą;
A. Camus „Svetimas“ nėra mokyklinis kūrinys; A. Škėmos „Baltos drobulės“ sudėtingas kontekstas apie išprotėjimą, savižudybę ir visa kita; J. Kunčino „Tūla“: nei lengvai paskaitomas, nei lengvai perprantamas, nei teigiantis gerąja prasme atsparos tašką jaunam žmogui; ir direktoriaus apibendrinimas: „Viskas turėtų funkcionuoti paprasčiau ir, jeigu esi skaitęs kokį kūrinį, tai reikėtų paprašyti jį perpasakoti ir padaryti tam tikras išvadas, o ne siekti kažkokių aukštybių, kurios neatitinka tikrovės.“
Gaila, kad direktorius nepasiūlo savojo literatūros sąrašo ar bent vieno kito pavyzdžio, tuomet būtų lengviau kalbėtis ir suprasti, kas turima galvoje kviečiant, kad literatūra mokykloje „funkcionuotų paprasčiau“. Minimas skaityto kūrinio perpasakojimas ir išvadų padarymas atitinka vidutinius septintos-aštuntos klasės teksto suvokimo reikalavimus, nors aukštesnių gebėjimų penkiolikmečiai (!) tarptautiniuose PISA vertinimuose jau geba analizuoti nežinomą tekstą.
Nenorėčiau sutikti, kad paskutinėse gimnazijos klasėse pagal programą skaitomi kūriniai neatitinka mokinių amžiaus ir subrendimo, nes daugumai literatūros jau niekas niekados nebeaiškins. Poezija yra pati sudėtingiausia, labiausiai informacija prisodrinta literatūros rūšis, ją reikia mokytis suprasti. Perpratus poeziją, visi kiti tekstai yra lengviau įkandami. O poezijos metaforos (ir ne tik jos) iš tiesų „žaidžia“ literatūriniais ir kitais kontekstais, kuriuos mokiniai turi atpažinti. Šis žanras yra galinga visuomenės gyvenimo ir kultūros refleksijos forma.
Anais laikais mokykloje mums formavo labai pozityvų požiūrį į gyvenimą, tik, mielas direktoriau, ar juo tikėjome. Dabar skaitome ir tai, kas anuomet buvo draudžiama, pavyzdžiui, „Baltą drobulę“. Taip, A. Camus, A. Škėmos, J. Kunčino romanuose kalbama apie krizines žmogaus gyvenimo situacijas, bet jeigu jų bijosim, tai meskim ir Sofoklio „Antigonę“ – juk toks depresyvus kūrinys, Don Kichotas – taigi visuotinai pripažįstamas iš praeities atklydęs idiotas, o dar pilnoje lavonų scenoje gyvenimą baigiantis Hamletas – koks čia pozityvas?
Literatūroje yra truputį kitaip. Pirmiausiai, ji visa iš tiesų yra metafora: skaitai Hamleto likimą, galvoji apie save, skaitai Garšvos sceną lifte su šinšilomiss ir prisimeni save panašioje situacijoje ir t.t. Literatūra yra simbolinis pasaulio ir savęs apmąstymo būdas. Ji leidžia, tarsi COVIDO skiepas, lengva forma persirgti iššūkių kupinas gyvenimo situacijas. Tai nieko naujo, tai Aristotelio „Poetika“: tragedijos veiksmas, herojų žūtys žiūrovui sukelia baimę ir gailestį, bet ši, teatre (tai galioja ir skaitant knygą) patirta baimė ir išgyventa užuojauta tartum apvalo, spektaklis išvaduoja nuo slegiančių emocijų, ir, baigiantis teatriniam susijaudinimui, žiūrovas jaučiasi tvirtesnis, geriau suvokia gyvenimo vertybes. Šį tapatinimosi su herojumi ir apsivalymo jausmą Aristotelis pavadino katarsiu.
Saulius Jurkevičius yra istorikas, tai mano klausimas – iš šio dalyko srities. O kaip suprasti, kaip paaiškinti sudėtingiausius mūsų istorijos etapus, pavyzdžiui, nesipriešinimas sovietinei okupacijai 1940 metais, siaubingus holokausto įvykius, kai šautuvas būdavo atsuktas ir į bendramokslį, herojišką pokarinį pasipriešinimą, beje, kupiną ir žiauriausių išdavysčių. Ar jūsų mokiniai pasiruošę suvokti, išjausti, įvertinti šiuos dramatiškus Lietuvos istorijos įvykius?
Mano siūlymas: kalbėkime apie realybę, neatitrūkdami nuo literatūros, kalbėkime apie istoriją irgi neatitrūkdami nuo literatūros – ir atvirkščiai, kalbėkime apie literatūrą neatitrūkdami nuo istorijos ir šių dienų realybės.
