Ir čia tik trakšt, ir turiu planą. Turgus! Nebuvau turguje bent 10 metų, o dabar – gražus sekmadienis, saulė šviečia. Pats tas keliauti su miestiečiais į turgų. Visai čia pat, pietinėje miesto dalyje, ir turgus. Pralekiu per keletą sankryžų ir aš jau čia. Įvažiuojų į stovėjimo aikštelę, susirandu vietą, prisiparkuoju, lipu lauk.

Netoliese diedukas, prisivežęs savo krepšelį prie mašinos, krauna iš jo kokias 15 didelių kopustų galvų (greičiausiai raugs arba darys labai, labai daug balandėlių).

Einu toliau ir susimąstau, kad čia nebus kaip priliesti savo telefono nugarėlės atsiskaitant. Kaip tik kažkodėl piniginėje grynų irgi nėra. Tokiem netikėtiem atvejam smulkiųjų visada turiu užsikišęs už telefono nugarėlės – dėkle. Išsitraukiu, išsilankstau, ištiesinu ir žengiu žingsnį turgaus link. Ir šou prasideda...

Viskas – taip pat, kaip prieš 10 metų. Einu suskilinėjusiom didelėm plytelėm. Prie įėjimo į sandėlius tupi dvi vietinės ponios su uždegtom cigaretėm, atsirėmusios į sovietinių plytų murziną sieną, ir garsiai šneka apie vakaro planus. Šalia, ką tik parūkiusi, jauna mergina užsideda vienkartinę pirštinę ir nueina prie savo vaisių prekystalio. Vėl pradeda šypsotis, siūlydama vaisius praeiviams. O mano šiandieninė gera nuotaika ir šypsena atvirkščiai, pradeda dingti nuo veido...

Einu toliau – pro arką, jau į turgaus vidų. Žmonių nemažai, visi kažkodėl surauktais veidais, nors oras ir geras, saulė vis dar šviečia. Vienoje pusėje matau rusiškai bumbančią sau po nosim kažkokių senovinių suknių pardavėją. Kitoje pusėje du rūkantys diedai labai intensyviai vienas kitam kažką aiškina ir atrodo, kad net jiems patiems nerūpi tie pardavinėjami obuoliai, ant kurių krenta cigarečių pelenai.

Ir čia, ant prekystalio, prie kampo, sėdi močiutė su pilnais mano voveraičių stiklainiais:

– Sveiki, po kiek voveraitės?

– Vienas litras – keturi eurai, du – septyni.

Traukiuosi piniginę. Kažkokia pūstų plaukų boba lenda tiesiai prieš nosį, kiša savo nukabinėtą plastmasėm leteną su keturiais eurais ir spiegenčiu balsu šaukia: „Man litrą!“ Na, gerai. Palaukiu, ir boba taip pat greit dingsta, kaip ir greit atsirado. Paduodu 5 eurus.

Bobutė atkalta ranka išverčia litrą voveruškų į baltą maišelį ir tuo pačiu atiduoda eurą. Nespėju jo įsidėti ir matau, kaip ji abu stiklainius pripildo iš po stalu esančios plastmasinės dėžės. Hmm.

Einu į priekį, galvoju, dar pasižvalgysiu, bet išskyrus pagiriotų ir labai keistai atrodančių prekeivių nelabai ką tematau. Apsisuku ir, stebėdamas aplinką, einu atgal į parkingą. Už posūkio išlenda jauna mama. Viena ranka laiko kokių 7 metų dukrą, o kita ranka traukia degančią cigaretę iš burnos. Dūmus išpučia visiem, esantiem aplink. Bet panašu, kad sužiaugčioju tik aš. Neaišku, ar dėl dumų, ar dėl rodomo pavyzdžio mergaitei...

Lipu į mašina, užvedu variklį, pypteli mesendžeris. Žmona siunčia nuotrauką su prekybcentrio reklama. Pasirodo, vyksta akcija ir visose parduotuvėse – nuolaida voveraitėms...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)